Pasikėsindami į dar 1834 metais nustatytas uostamiesčio ribas, Klaipėdos parke nežinomo pasaulio veikėjai „išrovė” nemenką akmenį su data ir miesto herbu. Dar keli senieji miesto ribas žymėję akmenys yra dingę anksčiau, tarp jų – ir ypač vertingu laikomas 15 amžiaus riboženklis.
„Vakarų ekspreso” klausimas apie išjudintą ir likimo valiai Klaipėdos miške, netoli dviračių tako, einančio nuo vasaros estrados Girulių link, paliktą akmenį su ženklais keliems uostamiesčio Savivaldybės administracijos skyriams atrodė mistinis.
Paveldosaugos skyrius paprašė atsiųsti nuotrauką ir pažadėjo pasidomėti. Tuo tarpu Klaipėdos girininkas Ričardas Stonkus sukluso ir sakė, kad pakeltas akmuo veikiausiai bus nuo senosios miesto ribos, bei nukreipė pas Kęstutį Demerecką – miesto istorijos žinovą, daugeliui žinomą leidėją ir fotografą.
K. Demereckas akmenį atpažino iš poros žodžių, pridurdamas, jog guli jis ant 1834 metų šiaurinės miesto ribos, prie pėsčiųjų takų sankryžos, greta natūraliai susiformavusios kopos. Anot istorinių šaltinių, 1834 metais Prūsijos karalius Klaipėdos miestui padovanojo didžiulį plotą smėliu užpustytos žemės, kurį, norint smėlį sustabdyti, reikėjo užsodinti želdiniais. Miestas tam lėšų neturėjęs, todėl perdavęs žemę Klaipėdos miesto pirklių gildijai, kuri teritoriją apželdino. Taip atsiradęs Klaipėdos miesto parkas.
Kadaise miesto ribas žymėjo natūralios gamtinės kliūtys: upės, miškai, ežerai, kopos ir jūra bei laikini riboženkliai – sausas medis, kriaušė, pažymėti medžiai. Vėliau žymėjo mūro sienos, vartai, dar vėliau buvo naudojami akmenys. Dideliu nuostoliu laikomas dingęs granitinis akmuo su dviem Kryžiuočių ordino kryžiais, žymėjęs Tauralaukio dvaro kampinę ribą.
Gyvendamas parko kaimynystėje, Mažajame Kaimelyje, klaipėdiškis sakė vaikščiodamas už vasaros estrados senuosius miesto ribą žyminčius akmenis ir atradęs. Aštuonis radęs pažymėtus 1834 metų data. Klaipėdos 750 metų jubiliejaus proga vykdant jo paties sumanytą projektą pažymėti 2002 metų miesto ribas, apie senuosius riboženklius buvo paskelbta. „Senieji miesto ribas žymintys akmenys buvo iškelti į paviršių, naujas ir senas ribas parodėme, juk įdomu stebėti, kaip miestas auga”, – kalbėjo K.Demereckas, pridūręs, jog idėja užfiksuoti senąsias ribas ir jas išsaugoti žinoma miesto Savivaldybės administracijos Kultūros skyriui.
Koks dingusiųjų akmenų likimas, galima tik spėlioti. Neįtikima, kad vertingi akmenys būtų panaudoti statyboms, veikiau, spėjo K. Demereckas, koks nors kolekcininkas pasidėjo savo sodyboje ir džiaugiasi. Jei sąžinė prabustų, būtų gerai, pridūrė, kad akmenys sugrįžtų į savo vietas ant senosios ribos. Tik klausimas, kur jiems šiandien saugiau.
