Rytais nusiprausę po dušu, visi kur kas maloniau atsistotume ant šiltų grindų. Apie tokias grindis žinoma jau nuo Romėnų imperijos laikų, kai prabangiose pirtyse po marmurinėmis grindimis cirkuliuodavo karštas vanduo.
Dažnai šildomų grindų įrengimas paaiškinamas efektyviai naudojama energija ir komfortinėmis sąlygomis patalpoje. Patalpą šildant radiatoriais, aukščiausia temperatūra būna prie lubų, o kojos tuo metu šąla. Taip neatsitiks įrengus šildomas grindis. Vasarą, kai vamzdžiais teka šaltas vanduo, šildomos grindys patalpas gali ir aušinti.
Šildomos grindys idealiai tinka vonios kambariui, prie pirties įėjimo, virtuvėje, prieškambaryje, rūsyje. Tokių grindų įrengimo technologijos, sukurtos užsienyje, yra taikomos ir Lietuvoje. Jei šios technologijos diegiamos pagal visus reikalavimus, neiškyla jokių problemų. Tačiau realybė toli gražu yra ne tokia. Norėdami sumažinti įrengimo ir eksploatacines sąlygas, lietuviai pradėjo „tobulinti” užsienyje sukurtas technologijas.
Šildyti galima elektra, naudojant specialius kabelius, pučiant šiltą orą grindyse esančiais kanalais, šiltam vandeniui cirkuliuojant grindyse įmontuotais vamzdeliais. Lietuvoje, kaip labiausiai paplitusį būdą, galima įvardinti šildymą elektra ir vandeniu.
Vandeniu šildomos grindys
Grindyse, šildant patalpas, reikia įrengti dviejų temperatūrų vandens cirkuliaciją. Kuomet šildomų grindų plotas yra nedidelis, galima pritaikyti kitą metodą šildomų grindų vandens temperatūrai reguliuoti. Tam naudojamas specialus ventilis, kuris yra montuojamas ant grįžtamojo vamzdyno ir automatiškai reguliuoja vamzdeliuose cirkuliuojančio vandens kiekį, o kartu ir temperatūrą.
Automatinis patenkančio į šildomas grindis vandens temperatūros ribotuvas turėtų būti įrengiamas tam, kad būtų išvengta per aukštos temperatūros vandens pasklidimo grindų šildymo kontūre. Ribotuvas gali būti nustatomas 60-50°C temperatūrai. Kai pasiekiama ši temperatūra, vandens cirkuliavimas grindyse sumontuotuose vamzdeliuose automatiškai nutraukiamas ar sumažinamas pratekančio vandens debitas
Betono sluoksnis
Šildomų grindų pagrindas turi būti pakankamai stiprus, lygus ir sausas. Visų šildomų grindų sluoksniams įrengti reikalingas 8–10 cm grindų aukštis. Jeigu grindys nelygios, reikėtų naudoti savaime išsilyginančius skiedinius.
Svarbu sudaryti reikiamą betono sluoksnį virš vamzdelių. Kad būtų išvengta šaltų oro srovių prie grindų, patalpose, kuriose yra dideli langai, vamzdelius grindyse reikia montuoti tankiau. Gyvenamosioms patalpoms gali būti naudojami 16, 17, 18, 20 mm skersmens vamzdžiai. Didelių patalpų, tokių kaip angarų, stadionų, gruntui šildyti naudojamas 25 mm vamzdis. Vamzdžiai užbetonuojami smulkiagrūdžiu betonu, kurio storis virš šiluminės izoliacijos turi būti ne mažesnis kaip 6,5, o virš vamzdžių – ne mažesnis kaip 4,5 cm. Jeigu betono sluoksnis yra per storas, didės energijos sąnaudos, o kadangi nemažas šilumos kiekis bus akumuliuojamas betono masės, kils problemų dėl grindų temperatūrinio režimo valdymo. Jei betono sluoksnis bus per plonas, jis perkais vamzdelių klojimo vietose.
Prieš betonavimą vamzdžius reikėtų išbandyti ir betonuojant juose palikti darbinį slėgį. Betonuojant temperatūra patalpų viduje neturi viršyti 25 °C. Betonavimo metu neleistina šildyti klojamo betono, nes gali atsirasti įtrūkimų ar kitokių defektų. Betono keitėjimo metu, kelias paras po išbetonavimo, betono paviršius turi būti drėkinamas. Vėliau, kad neperkaistų betonas ir grindų paviršius, grindimis cirkuliuojančio vandens temperatūra negali viršyti 50 oC.
Temperatūrinės siūlės
Betono masė sušyla dėl tekančio šilto vandens grindyse esančiuose vamzdeliuose. Betonas turi gerą šilumos laidumą ir didelę šilumos akumuliaciją, kas sudaro sąlygas grindų paviršiui šilti vienodai. Norint tinkamai atlikti darbus, reikia įvertinti tūrinį betono plėtimąsi. Dėl pastarojo atsiranda vidiniai įtempimai. Norint to išvengti, reikia įrengti temperatūrines siūles visame patalpos perimetre, durų angose ir skersai patalpos. Jei vienas iš patalpos matmenų yra didesnis nei 8 m, reikia įrengti temperatūrinę siūlę. Skersinės temperatūrinės siūlės turi būti įrengiamos šildomose grindyse, jei grindų plotas didesnis nei 30 m². Jei skersai patalpos įrengiamos temperatūrinės siūlės, tas pat turi būti padaryta ir grindų dangoje.
Temperatūrinėms siūlėms įrengti naudojamos elastingos izoliacinės medžiagos (pavyzdžiui, pūsto polietilieno juostos, kurių storis – apie 1 cm), turinčios grįžtamąją deformaciją.
Ties temperatūrinėmis siūlėmis vamzdis turėtų būti įveriamas į ne trumpesnio kaip 60 cm ilgo gofruotą plastmasinį šarvą.
Šilumos izoliacija
Taip pat svarbu nepamiršti sumontuoti tinkamą šiluminę izoliaciją tarp perdangos ir betono sluoksnio, kad šiluma nepatektų į apačioje esančias patalpas ar gruntą. Tam gali būti naudojamas polistirolas, akmens vata ar kitos medžiagos, kurios atitinka šildomoms grindims keliamus reikalavimus. Šiluminė izoliacija sumontuojama atskirais lakštais. Lakštų siūlės turi būti užsandarinamos, kad nepatektų betono.
Grindyse tarp patalpų, kuriose oro temperatūros yra vienodos ir naudojamas polistirolas, šilumos izoliacijos storis turėtų būti 3,2–3,5 cm.
Grindų dangos
Prieš klojant grindų dangą, šildomos grindys turi būti įkaitinamos. Grindys pradedamos kaitinti ne anksčiau nei po 21 dienos po išbetonavimo. Jos pradedamos šildyti 25 °C temperatūros vandeniu. Vandens temperatūra šildymo sistemoje iki projektinės keliama ne daugiau kaip 5 °C per parą. Šildant patalpa turi būti vėdinama, tačiau reikia stengtis išvengti skersvėjų. Maksimali šildomų grindų temperatūra turi būti išlaikoma 4 dienas, arba kol betono sluoksnio drėgnumas bus 2,0–2,5 proc. Grindys aušinamos priešinga kaitinimui tvarka, sumažinant vandens temperatūrą ne daugiau nei 5 °C per parą.
Grindų dangą galima kloti tik tada, kai grindų paviršius atvėsintas maždaug iki 20 °C. Klojant grindų dangą, reikia griežtai laikytis klojamos dangos gamintojo instrukcijų ir rekomendacijų.
Grindų dangoms galima naudoti medžiagas, kurios turi gamintojo ženklą, nurodantį, kad danga yra tinkama šildomoms grindims. Pasirinkta danga neturėtų skleisti jokių žmogaus sveikatai kenkiančių medžiagų. Viršuje esanti grindų danga lemia šilumos perdavimo į patalpą intensyvumą. Plytelės, marmuras, akmuo ir kitos didelį tankį turinčios dangos šilumą praleidžia geriausiai. Kiliminės dangos šį procesą stabdo. Jei grindys padengtos stora kilimine danga, gali prireikti didinti tiekiamo grindų sistemai vandens temperatūrą.
Dengiant medine grindų danga, reikia turėti omenyje tai, kad džiūdama mediena traukiasi, todėl gali susidaryti plyšiai. Taigi parketas turi būti 8–10 proc. drėgnumo. Betono pagrindas turėtų būti visiškai išdžiūvęs, o drėgnumas – ne didesnis kaip 1–1,5 proc., mat medis yra jautrus drėgmės pokyčiams.
Patalpos temperatūra
Gerai įrengtų šildomų grindų visas plotas šyla tolygiai, grindų paviršiaus temperatūra yra ne didesnė nei 26 °C, vamzdelių išklojimo vietose nejaučiami karšti ruožai, dangos paviršiuje nesusidaro įtrūkimai. Šiltas grindų paviršius sušildo patalpos orą, o šis, kildamas nuo grindų paviršiaus aukštyn, maišosi su patalpos oru ir vėsta.
Norint užtikrinti norimą patalpos oro temperatūrą, reikia reguliuoti šilumos srauto dydį, kurį perduoda šildomos grindys į patalpas. Tam šildomoje patalpoje įmontuojamas temperatūros reguliatorius, kuriuo nustatoma norima patalpos temperatūra. Programuojamu reguliatoriumi temperatūrą galima keisti.
Tačiau būtina paminėti, kad šildomos grindys sumažins santykinį patalpos drėgnumą, oras bus sausesnis. Kaip buvo minėta viename iš mūsų numerių, jei patalpose esantis oras yra per sausas (mažiau nei 30 proc.), galite pradėti justi gerklės, akių gleivinės, veido ar rankų odos džiūvimą, patirti diskomfortą, gali kilti kitokių sutrikimų. Tačiau bėdų dėl sveikatos neturėtų iškilti, jei grindys bus įrengtos vonios kambaryje, prie pirties įėjimo, virtuvėje ar prieškambaryje. Tačiau jei tai bus gyvenamieji kambariai, reikėtų įvertinti įvairias alternatyvas, gal būt ir drėkinimo galimybes.
