KOKLIO ISTORIJA
Koklis (iš vokiečių kalbos «kafli») – taip iki šiol vadinamos glazūra dengtos keraminės plytelės. Bendrai jų istorija prasideda nuo senovės Egipto bei Tarpupių pastatų. Laikas nepaveikė degintų molinių stačiakampių, blizgių ir matinių, reljefinių ir dažytų, gebančių iškilninti praktiškai bet kurį statybinį paviršių. Jos, prisiderinant prie progreso bei naujų technologijų, paprasčiausiai prisitaikė bei tolygiai įplaukė kartu su mumis į XXI amžių, užimant šiuolaikinių apdailos medžiagų eilėje visai ne paskutinę vietą.
STEBINANČIOS SAVYBĖS
Yra keletas tokio ilgaamžiškumo priežasčių:
• Keraminių plytelių patvarumas 10-20 kartų viršija gelžbetonio galimybes.
• Kietumas užtikrina deformacijos nebuvimą.
• Atsparumas ugniai leidžia naudoti keramines plyteles net saunų bei židinių apdailai.
• Ekologiškumas, įkaitę neskleidžia nuodingų garų.
• Atsparumas visoms cheminėms medžiagoms, neįskaitant fluoro vandenilio rūgšties.
• Higieniškumas, ant gerai plaunamų plytelių ilgai nesilaiko bakterijos bei mikrobai.
• Atsparumas drėgmei.
• Nekaupia elektrostatinių užtaisų.
• Spalvos atsparumas saulės spinduliams.
Visi išvardinti techniniai pranašumai padauginti iš praktiškai neapribotų keraminių plytelių dekoratyvumo galimybių ir suteikia jai ne tik nemažėjantį bet ir nuolat didėjantį amžininkų domėjimąsi savo interjerų bei fasadų apdaila natūralia, o ne sintetine medžiaga.
MARKIRUOTĖ ATSAKYS Į VISUS KLAUSIMUS
Šiandien rinkoje egzistuojantis keraminių plytelių pasirinkimas toks didelis, jog specialistai pataria susikurti sau paprastą metodiką ir ja vadovautis perkant plyteles.
Pirmas šios metodikos punktas turi atsakyti į klausimą: kokiomis oro sąlygomis bus naudojamos patikusios keraminės plytelės. Jei fasadų apdailai, tokiu atveju svarbiu parametru renkant plyteles turi būti atsparumas šalčiui. Atsparumas šalčiui tiesiogiai priklauso nuo plytelių atsparumo drėgmei. Pirma, akyta keramika turi būti gerai apsaugota nuo vandens patekimo į ją, kuris šalčiu veikiamas virsta ledu ir tiesiog plėšia šią gražią apdailos medžiagą. Skirta lauko darbams plytelė etiketėje ar dokumentacijoje turi turėti atitinkamą rodiklį, paženklintą markiruote AI ar BI. Be to, atsparumas šalčiui gali būti patvirtinamas nupieštu snaigės piešinėliu. Keraminės plytelės su markiruote AII ar BII taip pat tinka lauko darbams, tiesa, jos gebėjimas atstumti drėgmę yra šiek tiek žemesnis, o tai reiškia, jog, pavyzdžiui, baseinams ji netinka. Tuo tarpu ženklinimai AIII ar BIII tiesiogiai nurodo plytelių galimybę naudoti tik išorinėms darbams.
Raidės A ir B nustato plytelių pagaminimo būdą.
A – šiuolaikiškas vakarų išspaudimo metodas, t.y. būsimų keraminių plytelių žalios tešlos pratempimas per specialų prietaisą, o vėliau atliekamas gautos juostos kompiuterizuotas pjovimas į geometriškai taisyklingus stačiakampius, panašus vienas į kitą kaip dvyniai-broliai.
B – šiek tiek pasenęs presavimo metodas, labiau problematiškas dėl gatavų gaminių matmenų tikslumo. Jų kainos, aišku, žemesnės.
Antras plytelių parinkimo metodikos punktas turi atsakyti į klausimą: kur konkrečiai ji bus dedama. Tai svarbus momentas, nes grindų plytelės ir sienų plytelės skiriasi tarpusavy nusidėvėjimo laipsniu. Plytelės skirtos grindims, etiketėje turi ženkliuką su pėdos pavaizdavimu juodajame fone. Jei paveiksliuko fonas šviesus ar brūkšniuotas, o pėda atvirkščiai juoda, tai reiškia, jog plytelės pasižymi ypatingu atsparumu nusidėvėjimui. Rankos pavaizdavimas nurodo, jog tokios plytelės turi būti naudojamos tik sienoms, ant grindų jų dėti negalima, ilgai vis tiek nesilaikys.
Visos gaminamos pagal europietiškus ir tarptautinius standartus keraminės grindų plytelės skiriamos į 5 grupes pagal atsparumo nusitrynimui gebėjimus. Jie ženklinami: PEI-I, PEI-II, PEI-III, PEI-IV ir PEI-V. Pirma grupė mažiau atspari nusitrynimui, penkta – pati atspariausia.
RENKAMĖS KOKYBĘ
Pati keraminė plytelė labai tvirta. Jei ją naudoti tik pagal paskirtį atsižvelgiant į lentelę, jokių problemų su grindimis nebus, jei aišku teisingai ją padėti, t.y. ant teisingai išliginto pagrindo. Svarbu, kad po plytelėmis neliktų oro, kurio vietoj keramika anksčiau ar vėliau gali pratrūkti. Be to, vartotojams reikia priminti apie ypatingą glazūruotų plytelių slidumą. Ypač pavojingai ši kokybė pasireiškia, kai grindys yra šlapios. Todėl plyteles grindims vis gi geriau rinkti su šiurkščiu paviršiumi, bet tikrai ne blizgiu, kaip gražiai ir pigiai ji neatrodytų.
Gatvės laiptuose, aikštelėse, lodžijose rekomenduojama dėti briaunotas plyteles su grioveliais. Nuožulniems paviršiams gerai tinka plytelės su korundo purslojimu, gyvenamose patalpose specialistai rekomenduoja naudoti daugiau reljefinių ar mozaikinių briaunelių keraminių grindų dėjimui. Vonios kambaryse padėtį išgelbės kilimėliai.
Trečias metodikos punktas įtraukia atsakymą į klausimą dėl plytelių išorės geometrijos. Jei plytelės vakarų gamybos, kas vadinama firminėmis, tokiu atveju problemų su dydžiais, stačiais kampais ir paviršiaus lygumu tiesiog negali būti pagal apibrėžimą. Kitas reikalas, jei plytelės gamintos presavimo būdu ar tiesiog yra nekokybiškas padirbimas. Pavyzdžiui, glazūriniame paviršiuje gali būti varvėjimų, baltų dėmių ar kas dar blogiau daugelio įskilimų.
Plytelių forma gali būti skirtinga, pradedant kvadrato ir baigiant stačiakampio forma didelių formatų – 15х45 ar 15х60 cm. Beje, su didelių dydžių plytelėmis yra daug lengviau dirbti. Mažų kvadračiukų dėjimui reikia daugiau laiko bei kruopštumo. Tačiau svarbiausia yra ne plytelių dydis, o jos formos ir pavidalo atitinkamumas nustatytiems matmenims ir normoms. Nuo to tiesiogiai priklauso keraminių plytelių rūšis. Pagal tarptautinius standartus pirmos rūšies pakuotės visa markiruotė turi būti raudona, antros rūšies – mėlyna, trečios – žalia.
Savo paties ramumui geriau įsitikinti dar parduotuvėje, jog ištraukta iš pakuotės plytelė yra visiškai plokščia. Tam ji dedama ant lygaus paviršiaus ir spaudžiama ant kampų. Po to apverčiama, ir operacija pakartojama iš naujo. Kokybiškos plytelės šio paprasto bandimo metu turi sandariai liestis su paviršiumi ir nejudėti. Galima dar padėti keletą plytelių, sandariai sustumiant jas viena prie kitos. Jei pastebėsite nelygumus sandūros vietose, geriau atsisakyti šio pirkinio ar savarankiškai kalibruoti patikusias plyteles. Tuo tarpu savarankiškai patikrinti plytelių atsparumą drėgmei kur kas sunkiau. Bet kokiu atveju, iki pirkimo tai neįmanoma padaryti. Tačiau namuose galima patikusį egzempliorių ištraukti iš pakuotės ir įdėti į vandenį 12-14 valandų, ir pažiūrėti kokia bus reakcija. Jei po tokio išbandymo ant plytelės atsiras įskilimų, tokiu atveju parašyta ant etiketės informacija neatitinka realybės. Kadangi gaminiams suteikiamos garantijos, galima ją grąžinti.
Reikia atminti, jog save gerbiančios užsienio firmos, plytelių kitoje pusėje nurodo šalies bei gamyklos pavadinimą. Todėl, jei randate tik užrašą „Made in …“ – neskubėkite, o geriau apžiūrėkite siūloma prekę.
