Statybinis glaistas – tai plonasluoksnis smulkus mišinys porėtam tinko paviršiui išlyginti.
Statybinių medžiagų parduotuvėse gausu įvairiausių lietuvių bei užsienio gamybos sausų ir paruoštų naudojimui („šlapių”) glaistų.
Tad kokį glaistą naudoti sienoms jūsų namuose?
Pasirinkti bus paprasčiau, jei žinosite, kokį pagrindą – betoną, mūrą, tinką, gipskartonį – jums reikės glaistyti, kokios tai bus patalpos (sausos, drėgnos, šlapios) ir kokia bus galutinė apdaila.
Sienų glaistus galima skirstyti pagal cheminę sudėtį, kuri ir nulemia jų paskirtį.
Jei reikia glaistyti drėgnas patalpas (vonią, virtuvę, rūsį, tambūrą), geriausiai tiks lateksiniai glaistai. Jie ne tik puikiai atlaiko drėgmę, bet ir temperatūrų kaitą, šaltį, be to, yra kieti ir tvirti, todėl rekomenduojami intensyviai eksploatuojamose patalpose, pavyzdžiui parduotuvėse. Šios rūšies glaistai būna balti, todėl juos reikia naudoti ten, kur apdailai planuojama naudoti baltus ir šviesių atspalvių dažus. Lateksiniais glaistais glaistoma ant kietų, stiprių , švarių ir būtinai drėgmei atsparių paviršių (betono, kalkinių -cementinių tinkų). Labai sausus paviršius būtina drėkinti vandeniu. Specialaus gruntavimo reikėtų nebent labai įgeriantiems paviršiams.
Šie glaistai ilgiau džiūna, jų nepatartina džiovinti kaloriferiais.Atvirkščiai, reikėtų saugoti nuo greito perdžiūvimo. Lateksiniai glaistai labai lankstūs ir plastiški, tačiau sunkiai praleidžia drėgmę, be to, juos sunku dažyti (reikia specialių lateksinių dažų).
Polimeriniai glaistai, kurių rišančioji medžiaga – polimeriniai klijai, patys populiariausi. Jie elastingi, plastiški ir lengvai šlifuojami, todėl galima tikėtis, kad juos naudodami statybininkai paviršių padengs lygiai ir glotniai. Šie glaistai gerai praleidžia garus, „kvėpuoja”, prie jų puikiai limpa dažai. Jie tinka glaistyti paviršius, tinkuotus cementiniais, kalkiniais, gipsiniais tinkais, bei glaistytoms ar dažytoms vandens pagrindo dažais sienoms,gipskartonio plokštėms glaistyti. Polimerinius glaistus reikėtų naudoti sausose patalpose. Gruntai naudojami tik seniems, silpniems paviršiams surišti.
Galima pastebėti, jog skandinaviškų ir vokiškų glaistų frakcijos ( grūdelių dydis ) dažniausiai būna stambesnės nei įprastų lietuviškų glaistų. Labai mažos frakcijos glaistai pasidengia plonu sluoksniu ir tik užkemša tinko poras. Norint užglaistyti gilesnes paviršiaus įdubas ir gerai išlyginti sieną, tenka glaistyti 3-5 kartus labai plonais sluoksniais, nes daugiau kaip 0,5mm storio ištisinis sluoksnis džiūdamas ima trūkinėti, o šlifuojant paviršius „užsigeležina” – tampa labai glotnus, ima blizgėti, sunkiai šlifuojamas. Pirmą kartą glaistoma vertikalia kryptimi, po to horizontalia, o trečią kartą – pataisant klaidas taip lyginant tinko nelygumus. Jie lengviau šlifuojasi, todėl mažėja darbo sąnaudos ir paviršius tampa lygus. Nors nušlifuotas paviršius gali atrodyti šiek tiek porėtas ir minkštas,gruntai ir dažai su juo gerai sukimba bei po antro dažymo visiškai padengia poras.
Renkantis glaistą gipskartonio plokštėms reikia žinoti, kad gipskartonio plokščių siūlėms užtaisyti būtina naudoti specialius glaistus. Jie būna gipsiniai arba polimeriniai (sausi milteliai) ir pasižymi ypatingu plastiškumu bei lankstumu. Gipsiniai glaistai greitai stingsta, juos maišant reikia labai tiksliai dozuoti vandenį ir susimaišyti tokį kiekį, kurį galima sunaudoti per pusvalandį. Polimerins glaistas laikomas sandariai uždarytuose induose arba tiesiog užpylus ant ant paviršiaus šiek tiek vandens (kad glaistas nesukietėtų).Taip jis išbūna ilgai- daugiau nei pusę metų. Patį gipskartonį rekomenduojama glaistyti dviem etapais. Iš pradžių užglaistyti sujungimų siūles, kampus bei varžtų galvutes, o išdžiūvus, ktą dieną ištisai glaistyti visą plokštumą. Tai suvienodina paviršių ir dažant dažai vienodai dengia visą plokštumą.Ištisiniam gipskartonio glaistymui galima drąsiai naudoti ir įprastus polimerinius, organinius glaistus.Jie pigesni, be to minkštesni ir todėl geriau šlifuojami.
Jei po pirmo dažymo vietomis išryškės nedidelių įbrėžimų ar nelygumų- juos galima pašalinti, užtepus plonu glaisto sluoksniu, o kitas dažų sluoksnis taisytas vietas paslėps.
Prieš dažymą visus glaistus būtina šlifuoti instrukcijose nurodyto rupumo šveičiamu popieriumi (dažniausiai 100 – 160 markės) ir būtinai gruntuoti dažų gamintojų rekomenduojamais gruntais. Tai suvienodina paviršiaus įgeriamumą, todėl dažai sieną dengia lygiai ir vienodai. Paprastai dažoma 2-3 kartus, pradedant lubomis ir baigiant sienomis. Neišsigąskite, jei po pirmo dažymo vietomis išryškės nedidelių įbrėžimų ar nelygumų – juos galima lengvai pašalinti užtepus plonu glaisto sluoksniu, o kitas dažų sluoksnis taisytas vietas visiškai paslėps.
Tapetus klijuoti galima ir ant vieną kartą glaistytų sienų. Jeigu tapetai stambios faktūros, o tinkas labai lygus, glaistyti nėra būtina. Keramines plyteles galima klijuoti tik ant stiprių cementinių glaistų.
Vienai ar dviems sienoms užglaistyti reikės 1,5 kg glaisto. Tačiau tai priklauso nuo glaistomo paviršiaus kokybės.
Lietuvos klimatas gana drėgnas, permainingas, todėl vidaus sienų apdailai rekomenduojama naudoti „kvėpuojančius „, garui laidžius glaistus bei dažus.
