Atsako Povilas Valutkevičius, UAB „Mosas” projektų vadovas
Pagrindinė priešerozinių paklotų funkcija yra sustabdyti šlaitų eroziją, t.y. paviršinio grunto sluoksnio slinkimą. Erozijos priežastimis gali būti per didelis šlaito statumas, kritulių perteklius, stiprus vėjas, intensyvi šlaito eksploatacija, netinkamas gruntas ir t.t. Statybos praktikoje, ypatingai situacijose susijusiose su gruntu, kiekvienas atvejis yra skirtingas ir reikalauja išsamios analizės. Taip pat yra ir su šlaitų problemomis, todėl yra daug skirtingų medžiagų skirtų šiai problemai spręsti. Pagrindinės ir dažniausiai naudojamos yra: natūralaus pluošto priešeroziniai tinklai bei dembliai, sintetiniai dembliai, geokoriai ir t.t.
Natūralaus pluošto paklotai skirti spręsti pačias papraščiausias situacijas, kai šlaito nuolydis ne didesnis nei 30° ir reikalinga tik trumpalaikė apsauga iki sužels augalinis sluoksnis.
Galime panagrinėti skirtingų sintetinių priešerozinių paklotų teigiamas ir neigiamas savybes, tai turėtų padėti apsispręsti pagal ką reikia rinktis apsaugą savo šlaitui. Daugelis gamintojų deklaruoja, kad šio tipo geosintetiniai gaminiai yra tinkami naudoti šlaituose, kai jų nuolydis ne didesnis nei 70°. Skirtingam nuolydžiui ir šlaito aukščiui naudojami skirtingo storio priešeroziniai paklotai (8, 10, 18 bei 20 mm). Panagrinėkime tris pagrindinius, dažniausiai pasitaikančius paklotų tipus: 1 – polipropileninis apatiniu tinkleliu sustiprintas padrikos struktūros paklotas, 2 – poliamidinis padrikos struktūros paklotas ir 3 – polipropileninis padrikos kūginės struktūros paklotas (2 pav.). Kiekvieną paklotą paanalizuokime pagal pagrindines bendrai geosintetikai ir erozijos stabdymui svarbiausias savybes.
Daugelis geosintetikos rūšių yra tiriamos maksimaliam jų tempimo stipriui nustatyti, tai viena svarbiausių savybių medžiagoms, skirtoms tvirto pagrindo kelio ar geležinkelio sankasos įrengimui, šlaito vidinio stabilumo užtikrinimui ir t.t., tačiau šlaito paviršinės erozijos stabdymas nėra paremtas šia savybe. Todėl, mano subjektyvia nuomone, apatinio tinklelio ar brangesnės žaliavos naudojimas tėra kai kurių gamintojų komerciniai žaidimai, siekiant išskirti savo gaminį iš kitų, dėl galimybės būti nepakeičiamam.
Tempimo stipris matuojamas kN/m. Trumpai paaiškinsiu kas tai: 1 kN yra jėgos matas apytiksliai lygus 100 kg masei, tai reiškia, kad medžiagos turinčios 1 kN/m tempiamąjį stiprį 1 m pločio mėginys nutrūks, kai ant jo tolygiai užkabinsime ne patį mažiausią šaldytuvą.
Priešeroziniai paklotai būna dengiami 5-10 cm storio juodžemio sluoksniu, o jis tesveria 8-16 kg/m2! Tai yra labai maža apkrova, vertinant tai, kad silpniausias paklotas atlaiko 100 kg sukeliamą tempimo jėgą. Dar svarbiau – paklotas su apkrovas jam perduodančiu gruntu „susiriša/susikabina” visoje jo erdvinėje struktūroje, bet tikrai ne su apatiniu tinkleliu (juk slenka tai gruntas, žr. 3 pav.). Iš to kyla antras klausimas – kam reikalingas apatinis tinklelis, kurį savo priešeroziniams paklotams naudoja kai kurie gamintojai (4 pav.)? Visiškai netikslingas papildomos medžiagos naudojimas tik pabrangina gaminį, o kam tai reikalinga?
Pailgėjimas prie maksimalios apkrovos – ši savybė yra susijusi su nagrinėta pirmąja, o paprastai suprantama ji gali būti taip: kiek tempiama medžiaga pailgėja prieš pat nutrūkimą, t.y. patirdama maksimalią tempimo apkrovą (1, 1,5 ar 2,0 kN/m). Priešerozinis paklotas, net ir „dirbdamas” itin stačiame šlaite, apkrautas 5-10 cm storio dirvožemio sluoksniu, patiria minimalias tempimo apkrovas, todėl tiek pat minimaliai jis ir pailgėja. Skirtingi gamintojai savo 18-20 mm aukščio sintetiniams priešeroziniams paklotams pailgėjimo vertes deklaruoja kaip lygias ≥ 15 %, 110 %, ≥ 40 %. Kadangi nėra tikslios projektavimo metodikos, tad, akivaizdu, kad nėra ir tikslaus vienareikšmiško sutarimo dėl šios savybės svarbos ar, kitaip tariant, kokia ji turi būti. Todėl tokios skirtingos trijų gamintojų deklaruojamos reikšmės yra tik dar vienas būdas būti išskirtiniu marketingo tikslais.
P.S. Panagrinėjus atidžiau, galima pastebėti, kad visos šios reikšmės yra vienodos. Juk 110 yra daugiau ir už 15 ir už 40 %.
Didžioji dalis sintetinių priešerozinių paklotų yra gaminami iš polipropileno ar poliamido. Yra trys svarbūs dalykai, kuriuos lemia gaminio žaliava: ilgaamžiškumas, poveikis aplinkai ir kaina.
Kiekvienas save gerbiantis gamintojas tiria savo medžiagų ilgaamžiškumą ir toksiškumą pagal tam tikrus Europos ar Amerikos standartus, tačiau visuosestandartiniuose duomenų lapuose būna pateikiamos tokios reikšmės: „Tenkina X standarto reikalavimus” ir „Jokio žalingo poveikio aplinkai ar gyvūnijai nesukelia”. Taigi, skirtinga žaliava dažniausiai lemia tik skirtingą gaminio kainą – poliamidas yra gerokai brangesnis už polipropileną.
Masės ploto vienete savybė yra gana svarbi erozijos stabdymui. Juk gerai apspaustas gruntas savo vietoje laikosi stabiliau, tačiau ar didelis skirtumas tarp gaminių efektyvumo, kai jų masės į ploto vienetą yra 430, 290, 500 g/m2? Juk tai gramai vienam kvadratiniam metrui.
Aukštis yra viena svarbesnių priešerozinio pakloto savybių. Skirtingam šlaito aukščiui ar nuolydžiui turi būti parenkamas jam tinkamas gaminys, tačiau kiekvienas gamintojas savo gamoje turi 8 ar 10, 18 ar 20 mm priešerozinius paklotus.
Praktikoje yra ir tokių projektų, kur su 10 mm aukščio paklotu būna apsaugomi ir gana sudėtingi šlaitai, tačiau, gamintojai 10 mm aukščio paklotus rekomenduoja mažiau probleminiams iki 50° nuolydžio šlaitams. Aukštesni, statesni ar labai intensyviai eksploatuojami (gyvuliai, žolės pjovimo mašinos ir t.t.) šlaitai turi būti tvarkomi su 18-20 mm sintetiniais priešeroziniais paklotais.
Mano nuomone, pakloto erdvinė ir paviršiaus struktūra yra pati svarbiausia priešerozinių produktų savybė. Visi nagrinėjami gaminiai turi padriką struktūrą iš plonų polimerinių gijų, tačiau, pažiūrėjus atidžiau, visos jos yra šiek tiek skirtingos (5 pav.).
5 pav. Nagrinėjamų paklotų paviršiaus struktūra.
Pirmieji du, 1 – polipropileninis apatiniu tinkleliu sustiprintas ir 2 – poliamidinis paklotai turi panašią erdvinę struktūrą, kurioje padrikai suaustos gijos suformuoja gana lygų paviršių. O trečiasis paklotas turi kūgio formos iškilimus. Kaip minėta, šlaito erozija yra paviršinio grunto slinkimas, taigi manau, kad kuo paklotas nelygesnis, tuo geriau gruntas su juo sukimba ir gaminys efektyviau atlieka savo funkciją bei laikosi savo vietoje. Papildomu tinkleliu sustiprintas ar itin lygios truktūros gaminys ne tik ne taip efektyviai sulaiko ant jo užpiltą gruntą, bet, turėdamas lygesnį apatinį paviršių, prastai sukimba su esamu gruntu, todėl gali lengviau nuslysti nuo šlaito. Mano nuomone, čia laimi kūginė erdvinė struktūra.
Didieji gamintojai puikiai išmano ne tik techninę problemų pusę, tačiau yra ir geri rinkodaros specialistai. Kaip minėta, kiekvienas jų nori turėti unikalų gaminį, kuris būtų sunkiai pakeičiamas projektuose, todėl dažnai būna pritaikomi išskirtinumai, tokie, kaip papildomas tinklelis ar skirtinga žaliava. Tačiau kartais tai prasilenkia su logika, gaminys nereikalingai pabrangsta ir pamirštama tiesioginė jo funkcija. Akivaizdu, kad priešeroziniams paklotams tikrai nėra svarbus itin didelis tempimo stipris (jis paprasčiausiai neišnaudojamas), žaliava (visi geosintetiniai gaminiai, nepriklausomai nuo to, iš ko jie pagaminti, turi tenkinti tam tikrus ekologinius ir ilgaamžiškumo reikalavimus), pailgėjimas ir t.t., Svarbiausios savybės yra storis, erdvinė struktūra ir paviršiaus nelygumas. Susumavęs visų gaminių pliusus ir minusus bei kainas, patarčiau rinktis kūginės erdvinės struktūros priešerozinį paklotą.
Daugiau informacijos:
