Vanduo, oras, šviesa (taip pat kvapas, akustika) yra sunkiai apčiuopiami elementai. Iššūkį juos įvaldyti priima ambicingi, eksperimentuoti mėgstantys specialistai. Šių elementų valdymas, specifinius poreikius atitinkantis dozavimas įvardijami techninio virtuoziškumo ir estetikos terminais. Vanduo iš visų minėtų elementų, ko gero, yra mažiausiai efemeriškas, o jo žmogaus poreikius tenkinančių ypatybių skalė nepaprastai didelė – nuo gyvybės palaikymo iki gydomojo poveikio.
Gyvenimas, neįsivaizduojamas be vandens, amžinos pastangos jo gauti ir, priešingai, stengimasis pasipriešinti jam lėmė tam tikros rūšies įrenginių, struktūrų kūrimą bei nuolatinį jų tobulinimą, pasitelkiant naujausias technologijas. Pa-kankamas kiekis švaraus ir sveiko vandens buvo ir yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir kova su jo pertekliumi (prisiminkime biblinę Nojaus arką arba, kalbant apie šiuos laikus, Venecijos problemas ir pan.). Net ir nelabai didelis nuokrypis į vieną (pertekliaus) ar kitą (nepritekliaus) pusę balansuoja ties jautria žmogaus gyvenimo kokybei komforto ir diskomforto riba.
Cheminė formulė H2O – mažiausiai žinių apie vandenį teikianti informacija. Išradimais pagarsėjęs Renesanso menininkas Leonardas da Vinčis studijavo vandenį, norėdamas išmokti jį valdyti. Jis daug energijos skyrė, kurdamas ir tobulindamas būdus bei priemones, padedančias vandenį pritaikyti žmogaus poreikiams (išlikę jo eskizai ir projektai – mechanizmas kanalams kasti, greitai pastatomas tiltas per upę, užtvankų ir kanalų sistema, sveikatai kenksmingų pelkių drenavimas ir kt.). Vandens ypatybes garsusis išradėjas nusakė paradoksaliomis priešingybėmis – vanduo pasikeičia tiek kartų, per kiek skirtingų vietų prateka, jis keičiasi kaip veidrodis, perimdamas atitinkamas kitų objektų ypatybes: gali tapti nuodingu, sukeliančiu viduriavimą, naikinančiu bakterijas, druskingu, šėlstančiu, piktu, raudonu, geltonu, žaliu, juodu, mėlynu, riebaluotu, gausiu ar menku. Pasak Leonardo da Vinčio, vanduo kartais pradeda visuotinį sukrėtimą (veikiausiai čia kalbama apie potvynius), kartais tokį nuslopina (neabejoju, kad galvoje turimas didelis gaisras arba sausra); yra šiltas ir šaltas, nuneša tolyn arba atplukdo, gadina arba įtvirtina, pripildo arba ištuština, pakyla arba prasmenga, skuba arba yra ramus; kartais nulemia gyvenimą, kartais mirtį, kartais prieaugį, kartais nepriteklių, kartais turi savitą prieskonį, kartais yra be kvapo ir skonio priemaišų… Nepakeičiamas žmonėms, gyvūnams ir augalams… Tačiau, kai jo jėga nepažabojama, vanduo vis dėlto gali būti griaunamasis įrankis: laikas ir vanduo gali viską pakeisti.
Inžinieriai, architektai, dizaineriai ne tik kiekvienas asmeniškai priima vandens valdymo iššūkį, bet taip pat vienija jėgas dėl bendro tikslo – noro virtuoziškai „supakuotą“ vandenį įkurdinti struktūrose, kurios sukurtos žmogaus gyvenimui ir veiklai. Miesto planavimas, gyvenimo jame kokybė sunkiai įsivaizduojama be svarbiausių dalykų – vandentiekio ir kanalizacijos. Žavėdamiesi tobulomis senovinėmis sistemomis (egiptiečių vandens tiekimo kanalais, romėnų išplėtota akvedukų sistema ir pan.), šiais laikais puoselėjame konceptualius „akvatektūros“ projektus – bandymus įgyvendinti didelių mastelių struktūrų, įkurdintų vandenynuose, ežeruose ir upėse, vizijas bei išplėsti žmogaus galimybes dirbti vandenyje.
Šios idėjos susijusios su žmogaus gyvenimo ir veiklos aplinkos tobulinimu, plečiant didelių vandens telkinių naudojimo sritį: vanduo, pasitelkiant technologines žinias, ima tiekti energiją, maistą ir gyvenamąją erdvę. Išnaudojant temperatūros skirtumus, vanduo (ypač jungiant skirtingus alternatyvios energijos – saulės ir vėjo – šaltinius) paverčiamas papildomu energijos šaltiniu. Daugelis didmiesčių yra ant arba prie didelių vandens telkinių (žemės trūksta, ji nepaprastai brangi, o išsidėstymas ant vandens suteikia perspektyvių alternatyvų įgyvendinimo bei kainos požiūriu). Taip pat dėl vandens kilmės žaliavos gamybos ir gatavos produkcijos platinimo galimybių darosi patraukli industrijos ant vandens idėja.
Architektūroje vanduo skirtas žmonių psichinei bei fizineigyvenamosiosirdarbo aplinkos kokybei gerinti: vandens produktai ir paslaugos gerina žmonių sveikatą ir padeda jiems mėgautis gyvenimu (pavyzdžiui, vis labiau populiarėjantys SPA („Sanitas per aqua“ – „sveikata iš vandens“) centrai, vandens parkai).
Vanduo, ypač suvaldytas, – grožio objektas. Čia turimos galvoje visos vandens apraiškos architektūroje – nuo nepriekaištingai veikiančios kanalizacijos sistemos ar paprasto šaltinėlio privačiame sode iki sudėtingų fontanų sistemų prekybos centruose. Nesvarbu, kokia forma suteikiama vandeniui, jo estetinis bei gydomasis poveikis akivaizdus, tik gal kiek sunkiau įvardijamas.
Vandens grožis ypač išryškėja, kai tobulai veikiantys inžineriniai sprendimai paslepiami – įrenginiai padaromi kaip įmanoma labiau „nematomi“, kad akis mėgautųsi tik vandens žaismu. Subtilus, rafinuotasvandensjudėjimo išryškinimas šviesa ir šešėliais, optinių vandens ypatybių išnaudojimas, skirtingų medžiagų pasitelkimas įvairiems efektams pasiekti, sklandus integravimas į pastato visumą – sprendimai, dažnai naudojami, ieškant darnaus santykio tarp pastato išorės ir vidaus.
Nežinia, iš kur atsirandantis ir kur pradingstantis… Gražu, kai beformė, gyva, paradoksali materija paklūsta, leidžiasi „įpakuojama“. Tačiau ta lengvumo iliuzija, kurią stengiasi perteikti architektai, dizaineriai, vandens inžinieriai, kurdami mažus ar didelius vandens stebuklus, neturėtų nuslopinti „paprastų vartotojų“ sąmoningos atsakomybės bei taupumo įsipareigojimų.
