Rinkdamiesi medžiagą baldams, žinoma, pirmiausiai atsižvelgiame į aplinkos, kurioje baldas bus eksploatuojamas interjerą, į kūrybinę viziją, idėją bei pageidaujamos medžiagos rūšį, t.y. ar pageidaujame odinių baldų ar audiniu vilktų baldų.
Jei pasirenkame audinį, turėtume įvertinti keletą pagrindinių audinio techninių charakteristikų. Pirmiausia – tai audinio tvirtumas. Audinio tvirtumas arba kitaip vadinamas atsparumas dėvėjimuisi yra nustatomas pasaulyje pripažintu audinio trinties testu, kuris dar vadinamas Martindeilo testu. Šis audinio testas yra atliekamas nepriklausomose laboratorijose, audinio pavyzdį prispaudžiant metaliniais diskais ir šiais diskais nustatytu greičiu trinant audinį sukamaisiais judesiais iki tol, kol nutrūksta bent 2 audinio siūlai. Laikoma, kad audinys gali būti naudojamas baldams, jei šio testo reikšmė yra daugiau nei 5000 trynimo ciklų.
Vis dėlto, praktikoje audinys atitinkantis iki 10 000 trinties ciklų testą rekomenduotinas labiau dekoratyvinėms pagalvėlėms ar baldo akcentinėms detalėms, bet ne sėdimajai daliai. Įprastiniams namų baldams rekomenduotinas audinys atitinkantis nuo 10 000 iki 30 000 Martindeilo ciklų, t.y. jei baldas yra mažiau naudojamas ir neturi ištiesimo mechanizmo – užtenka mažesnio ciklų skaičiaus, o intensyviau naudojami ir su išlankstymo funkcija baldai turėtų atitikti bent 25 000 – 30 000 ciklų. Biuro baldams rekomenduotina rinktis ne mažiau nei 30 000 ciklų atitinkantį audinį, o štai visuomeninės paskirties baldams, pavyzdžiui, kavinių, viešbučių, konferencijų salių baldams rekomenduotinas audinys atitinkantis ne mažiau nei 50 000 trinties ciklų. Ypatingai intensyviai naudojamiems baldams, tokiems kaip traukinių ar autobusų laukimo salių, universitetų auditorijų, aerouostų baldams, reikėtų naudoti audinį atitinkantį netgi daugiau nei 70 000 ciklų.
Kitas kriterijus, į kurį vertėtų atsižvelgti renkantis audinį yra pumpuravimosi arba dar kitaip vadinamas pilingo testas. Šiuo testu nustatoma kaip audinys yra atsparus pūko ant audinio paviršiaus susidarymui dėl trinties. Testo metodika yra panaši, t.y. audinio pavyzdys trinamas metaliniu disku iš abiejų audinio pusių 5000 ciklų ir tuomet testuoto audinio pavyzdys vizualiai lyginamas su pradiniu audinio pavyzdžiu. Čia susidariusių pūkų skaičius neskaičiuojamas, o atsparumo pumpuravimuisi rezultatai lyginant su pradiniu audinio pavyzdžiu vizualiai įvertinami balais nuo 1 iki 5, kur vertinimas vienetu reiškia, kad audinys yra linkęs pumpuruotis, dvejetu – įvairaus dydžio pūkeliai susidaro daugelyje audinio vietų, 3 – pūkelių susidaro vidutiniškai, 4 – nežymus pūkelių susidarymas ir 5 – pūkeliai nesusidaro. Visuomeninio naudojimo baldams rekomenduotina pumpuravimosi testo reikšmė yra nuo 4 iki 5.
Privataus naudojimo baldams rekomendacijų nėra, tačiau jei nenorite pūkelių nuolat valyti, rinkitės atsparų pumpuravimuisi audinį. Dar vienas audinio rodiklis yra atsparumas šviesai, kitaip tariant – audinio spalvos atsparumas blukimui. Šiuo atveju, vėlgi, laboratorijose atliekamas atsparumo šviesai testas, kur audinio pavyzdys tam tikrą laiką yra veikiamas ksenono lempomis imituojančiomis ultravioletinius saulės spindulius ir fluorescensinę šviesą.
Šio bandymo rezultatai yra vertinami balais nuo 1 iki 8, kur 1 reiškia, jog audinys visiškai neatsparus blukimui, o įvertinimas 8-neri reiškia, kad audinys visiškai neblunka. Praktikoje audinio įvertinimas 8-neriais būna retas ir paprastai vertinamas kaip balas tarp 7-erių ir 8-erių. Renkantis audinį pagal jo atsparumą blukimui reikėtų atkreipti dėmesį, kokioje aplinkoje baldas bus eksploatuojamas, t.y. jei baldas bus naudojamas vidaus patalpose, visiškai pakanka 4-5 balų įverinimo blukimui, tačiau jei baldas stovės stiklinėje oranžerijoje ar lauke, reikėtų rinktis nuo 5 iki 8 balų atsparumą blukimui atitinkantį audinį. Kalbant apie audinius naudojamus lauko sąlygomis, o ypač naudojamus po atviru dangumi, be abejo, svarbus yra ir jo atsparumas drėgmei. Jei audinys nuolat bus veikiamas drėmės bei lietaus, vertėtų rinktis specialiai impregnuotus ir vandeniui nelaidžius audinius, kad audinys ne tik neperšlaptų bet ir nesupelytų. Ir dar – ar žinote, kad audiniai yra testuojami dėl jų atsparumo ugniai, t.y. užsiliepsnojimui? Tai ypač svarbi audinio savybė renkantis audinius visuomeninės paskirties baldams. Šį testą atlikdamos skirtingų šalių laboratorijos naudoja įvairias savo nacionalines metodikas, tačiau Europos šalyse bendrai galiojantys ir pripažinti yra du testai, t.y. cigaretės ir degtuko testai. Abu testai vykdomi audinio pavyzdį užvelkant ant porolono bei suformuojant nelyg sėdimojo baldo fragmentą, t.y. sėdimąją dalį su atlošu. Tuomet atliekant cigaretės testą uždegta cigaretė dedama į tarpą, kur susijungia sėdimoji baldo dalis su atlošu. Testas stebimas 60 minučių ir jei cigaretė susmilksta neuždegdama audinio, laikoma, jog audinys yra atsparus ugniai pagal cigaretės testą. Atliekant degtuko testą, toks pats audinio pavyzdys 15 sekundžių yra deginamas degtuko liepsną imituojančia ugnimi ir po 2-jų minučių vertinama ar audinys yra atsparus lengvai iki 35 mm aukščio liepsnai. Yra dar begalė baldinio audinio testavimo būdų, tokių kaip atsparumas tempimui, plėšimui, trynimui, prakaitui, skalbimui, siūlės tvirtumui ir taip toliau, tačiau tiek baldų gamintojai, tiek vartotojai didžiausią dėmesį skiria audinio atsparumui trinčiai, blukimui, drėgmei bei degumui.
Kaip ir drabužių ar grožio srityje taip ir interjero, o tuo pačiu ir baldų gamybos srityje egzistuoja besikeičiančios baldinių audinių raštų bei spalvų mados tendencijos. Pavyzdžiui, šiais metais tarptautinė korporacija Pantone, sukūrusi tarptautiniu mastu naudojamą sistematizuotą spalvinę sistemą, įvardijo dvi madingiausias spalvas – tai švelnios, prigesintos, ramios bei romantiškos rožinė kaip rožinis kvarcas bei žydra kaip ramus dangus. Šių spalvų dominavimas pastebimas ir šiais metais organizuotų tarptautinių interjero bei dizaino parodų stenduose. Elegantiškai bei stilingai atrodo baldai pagaminti su rožinės ar žydros spalvų audinių deriniais su niekada savo populiarumo neprarandančiomis neutraliomis spalvomis – rusva, pilkšva, balkšva, smėlio ar klasikine juoda. Raštuotų audinių srityje metai iš metų populiarumo viršūnėse karaliauja klasikiniai audinių raštai, kurie įvairiomis kombinacijomis derinami su vienspalviais audiniais. Pastaraisiais metais pro dizainerių akis neprasprūsta ornamento “skaliko dantys” motyvai, o štai afrikos gyvūnų kailio raštą imituojantys audiniai yra vertinami prieštaringai ir nors kasmet šių raštų formos yra atnaujinamos – ne kiekvienam klientui yra patrauklūs. Šiuo atveju vartotojas mieliau renkasi natūralų karvės kailį, iš kurio derinių pagaminti baldai, beje, atrodo ganėtinai įspūdingai.
Natūralumą vertinantys klientai rinkdamiesi medžiagą baldams vietoj audinio dažnai pasirenka natūralią odą. Apie šį produktą bei jo kokybines charakteristikas net ir šiuolkaikinėje visuomenėje vis dar sklando begalės mitų. Pavyzdžiui, jei odoje matomi nežymūs gyvulio natūralaus gyvenimo ženklai – natūralūs randai ar žymės, paprastas vartotojas yra linkęs manyti, jog tai defektuota ir nekokybiška oda, nors ekspertui niekada nekils abejonių, jog tai yra odos natūralumo bei autentiškumo požymis. Taip pat vartotojui keista matyti unikalią natūralios odos gabalo formą, nes ji nėra geometrinės formos ir yra matuojama kvadratiniais metrais, kurie apskaičiuojami specialiais matavimo prietaisais, o ne ilgio bei pločio aritmetine sandauga. Taip, natūralios odos išeiga gaminant baldus yra didesnė nei audinio ar dirbtinės odos, nes baldo detales reikia kruopščiai derinti, lieka nepanaudotos odos atraižų, tačiau tai ir yra sąlyga, su kuria klientas pasiryžęs susitaikyti norėdamas natūralaus bei gyvo produkto.
Kalbant apie natūralios odos rūšis, pirmiausiai ji yra skirstoma pagal pirminį jos paruošimą, t.y. rauginimo būdą. Kadangi oda yra organinė medžiaga, specialiai neapdorota ji taps kieta, sausa ir ims trūnyti. Kad oda būtų minkšta ir lanksti, reikia pakeisti joje natūraliai esančio kolageno baltymo molekulinę struktūrą. Tam jau prieš daugelį metų buvo naudojamos natūralios augalinės medžiagos, t.y. medžių žievė, augalų lapai ir netgi gėlių žiedlapiai, kuriuose esantis taninas pakeičia odoje esančius skysčius juos pašalindamas ir įsitvirtindamas odos skaidulose. Toks odos rauginimo procesas yra pakankamai sudėtingas, reikalaujantis daug darbo bei trunkantis apytiksliai iki 2 mėnesių. Augaliniu būdu rauginta oda dėl savo išskirtinai organinės kilmės gali būti naudojama šimtmečius, o laikui bėgant tokia oda tampa vis minkštesnė bei įgauna natūralų patinos, t.y. “senėjimo” efektą. Be to, augaliniu būdu rauginta oda turi savitą švelnų žemės aromatą. Dėl kokybinių odos savybių bei sudėtingo rauginimo proceso, ši oda yra ne tik labiausiai ekspertų vertinama natūrali oda pasaulyje, bet ir brangiausia. Teigiama, kad brangiausia natūrali oda pasaulyje yra rožių žiedlapiuose rauginta oda. Tuo tarpu daugiau nei 90 proc. pasaulyje esančios natūralios odos yra rauginta mineraliniu būdu, t.y. naudojant chromo druskas. Naudojant šį būdą, oda pirmiausiai mirkoma rūgštyse, o po to – chromo sulfate. Chromo jonai, taip pat kaip ir augaluose esantis taninas, pakeičia odoje esančias vandens molekules. Dėl naudojamo chromo oda praranda natūralią savo spalvą ir tampa šviesiai melsva bei tuomet yra dažoma pasirinktos spalvos dažais. Rauginimas mineraliniu chrominiu būdu yra ekonomiškesnis bei žymiai greitesnis, t.y. automatizuotose gamyklose gali užtrukti vos vieną dieną. Tačiau šis būdas nėra ekologiškas ir dažnu atveju tokia oda turi nežymų chemikalų kvapą. Yra keletas nepatvirtinų, bet egzistuojančių būdų kaip atskirti ar oda yra rauginta augaliniu ar mineraliniu būdu. Pirmiausiai tai jau minėtas odos kvapas: jei oda kvepia maloniai, turi švelnų gamtos aromatą ir nejaučiamas joks cheminių medžiagų kvapas, tikriausiai tokia oda yra rauginta augaliniu būdu. Kitas būdas yra įbrėžti odą: jei įbrėžimas nėra labai ženklus bei yra lengvai užglaistomas specialiomis odos priežiūros priemonėmis, tikėtina, kad ši oda yra rauginta augaliniu būdu. Ir trečias būdas – trumpai padeginti odą: jei toks metodas visiškai neturi jokio efekto natūraliai odai – ji yra rauginta augaliniu būdu, o jei degintoje vietoje natūrali oda papilkės ar įgaus žalsvą spalvą – tai mineraliniu chrominiu būdu rauginta oda. Be abejo, nei vieno iš šių metodų nerekomenduojame taikyti baldų pardavimo vietose ar bijant sugadinti įsigytą odinį produktą, nes kaip jau minėjome daugiausia pasaulyje esančios natūralios odos yra raugintos chrominiu būdu.
Pagal odos paviršiaus apdorojimą ir paruošimą naudoti, natūrali oda skirstoma į keletą kategorijų, iš kurių trys yra pagrindinės renkantis natūralią odą baldams, t.y. koreguotoji, šiek tiek arba vadinamoji pusiau koreguota ir visiškai nekoreguota natūrali oda. Koreguojant odą jos paviršius yra šlifuojamas siekiant sumažinti matomus natūralius odos nelygumus bei natūralias žymes ir po to padengiamas tolygiu granuliuotu apdailos sluoksniu, t.y. įspaudu imituojančiu natūralios odos paviršiaus struktūrą. Šis sluoksnis gali atrodyti kaip natūralus gyvulio odos paviršius arba gali būti įspaudžiamas kitoks įspaudas, pavyzdžiui imituojantis krokodilo ar gyvatės odą. Tuo tarpu visiškai nekoreguotos odos paviršius paliekamas visiškai natūralus ir ant tokios odos paviršiaus gali būti pastebimi nežymūs natūralūs odos įbrėžimai, vabzdžių įkandimo žymės, randai, žymėjimai ar kiti nelygumai, kurie natūralios odos ekspertų yra laikomi ne odos defektais, o priešingai – tokios žymės yra odos natūralumo bei autentiškumo požymiai. Žinoma, nereikia manyti, jog nekoreguota oda būtinai turi būti randuota, priešingai, odos žaliava tokiam apdorojimui atrenkama itin kruopščiai ir preciziškai, išrenkant pačius lygiausius ir sveikiausius odos gabalus. Na, o šiek tiek koreguotos odos paviršius yra padengiamas plonu pigmentiniu apsauginiu sluoksniu, paliekant natūralią odos paviršiaus struktūrą, todėl šiai odai taip pat gali būti būdingi nežymūs natūralūs gyvulio gyvenimo ženklai.
Skirtumas tarp šių natūralios odos paviršiaus apdorojimo rūšių yra tas, kad visiškai nekoreguoto paviršiaus oda yra neapdorojama papildomomis apsaugos priemonėmis ir yra visiškai pralaidi orui bei drėgmei, yra minkštesnė ir elastingesnė bei labai maloni lytėjimui. Pusiau koreguotos odos paviršius yra padengiamas specialiu sluoksniu apsaugančiu odą nuo drėgmės įsigėrimo, o koreguotosios odos paviršius dengiamas įvairiais dažų bei kitais apsauginiais sluoksniais odą apsaugančiais nuo kvapų bei drėgmės įsigėrimo, tačiau tokia oda yra kietesnė, ne tokia maloni lietimo pojūčiui bei ne tokia unikali. Taigi, jei rinksitės odą baldams, kurie bus naudojami tarkim valgomajame, vertėtų rinktis kuoreguotąją odą siekiant išvengti maisto bei gėrimų dėmių įsigėrimo, nes į nekoreguotosios odos paviršių tokios dėmės žymiai greičiau įsigers. Na, o renkantis odą baldams, kurie bus naudojami namų komforto zonose, mieliau rinktis minkštą nekoreguotąją ar pusiau koreguotąją odą.
Taigi, natūrali oda yra “gyvas” ir ilgaamžis produktas, kuris tinkamai bei reguliariai priežiūrimas naudojant specialias odos priežiūros priemones, tarnaus nepaprastai ilgai. Vartotojai negalintys bei nenorintys natūralios odos priežiūrai skirti laiko, bei dažnu atveju ekonominiais tikslais siekdami sutaupyti, renkasi kitą produktą – dirbtinę odą. Dirbtinė oda yra sintetinis produktas, kurio gamybai naudojamas polivinilchloridas, poliuretanas, poliamidas, lateksas, klijai ir kiti cheminiai produktai. Be abejo, tai nėra ekologiškas, tačiau praktiškas produktas, kurio priežiūra yra lengvesnė ir paprastesnė. Valant dirbtine oda aptrauktus baldus reikėtų vengti stirpių organinių tirpiklių ar alkoholio sudėtyje turinčių valiklių, kadangi dėl cheminių reakcijų dirbtinės odos paviršius gali būti pažeistas ir tokia oda ims skilinėti bei trūkinėti, todėl valymui paprastai reikėtų naudoti švelnią šliuostę bei drungną muiliną vandenį. Kokybiškai pagaminta dirbtinė oda yra atspari blukimui bei drėgmei, todėl gali būti naudojama ir lauko sąlygomis naudojamiems baldams. Tačiau renkantis dirbtinę odą reikėtų pasidomėti jos atsparumo savybėmis, kurios yra nustatomos panašiais testais kaip ir baldinių audinių techninės charakteristikos.
Daugiau informacijos: www.nevotex.lt
