Ne tik patogiai pasodinti, bet ir nustebinti. To siekia dauguma baldus kuriančių dizainerių. Kėdė leidžia kone labiausiai reikštis dizainerių žinioms, išmonei, fantazijai.
„Kėdės projektavimo įkainiai kartais prilygsta namo projektui. Visi dizaino korifėjai kaskart grįžta prie kėdės, kad pasitikrintų”, – tvirtino Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros profesorius Vytautas Kibildis. Jo teigimu, kėdę sukurti sudėtinga ne tik estetikos, bet ir funkcijos, ergonomikos atžvilgiu.
„Jei studentams užduodavau temą „kėdė”, pamatydavau tradicinius variantus – kėdes su keturiomis kojomis ir atlošu. Dabar užduotis dažniausiai skamba „aš pavargau”. Sulaukiu labai įdomių, drąsių, neįprastų sprendimų”, – pasakojo V.Kibildis.
Deja, kol kas lietuvių dizaineriams nedažnai pavyksta pasiekti, kad jų sukurtos kėdės taptų serijinės gamybos produktais. Kokybiškai kėdei pagaminti reikalingos aukščiausio lygio technologijos. V.Kibildžio teigimu, Lietuvos gamintojai suinteresuoti gaminti tai, kas pigu ir perkama. Jis viliasi, kad netrukus ši situacija ims keistis.
Beje, dizaineriai savo kūrinius retsykiais parduoda individualiems užsakovams, tačiau tokie baldai kainuoja ypač brangiai, nes vertinami kaip meno kūriniai.
Iki XIX a. vidurio dauguma kėdžių buvo gaminamos rankomis, iš medienos. Plėtojantis pramonei kėdės pamažu tapo serijiniais gaminiais. Medieną imta keisti metalu, plastiku. Kūrėjai stengėsi, kad sėdėti prie pietų stalo, rašyti prie darbastalio ar ilsėtis prie televizoriaus būtų kuo patogiau.
Pasaulio dizaino vadovėliuose galima pamatyti neapsakomai daug kėdžių formų, jų gamybai panaudotos netikėčiausios medžiagos. Tačiau nauji kūrėjai įstengia sukurti vis kažką nauja, nematyta.
Nemažai parduodamų serijinės gamybos kėdžių yra autorinių darbų kopijos, populiarios ne vieną dešimtmetį. Dažnai pirkėjai nė nežino, kad prekės originalas buvo sukurtas prieš pusšimtį ar dar daugiau metų.
