Manoma, kad pirmosios aliejinės lempos atsirado apie IV a. prieš mūsų erą Graikijoje. Iki tol buvo naudojamos žvakės, fakelai ir balanos. Įdomu tai, kad to meto aliejinės lempos buvo labai primityvios. Žmonės alyvą ar riebalus tiesiog pildavo į indus, pagamintus iš akmens, molio, kaulų, arba paprasčiausiai – į kriauklę. Tik kur kas vėliau pradėjo deginti nebe atvirą indą, o dagties galą. Aliejines lempas dujinės lempos pakeitė tik XVIII a., o šias galiausiai – elektros lempos.
Tačiau ir šiandien aliejinės lempos vis dar populiarios, ypač, jei yra proga. Žinoma, jos jau toli gražu nebeprimena tų aliejinių lempų, kurios buvo naudojamos prieš mūsų erą. Vis dėlto, pasaulyje yra bent jau viena tauta, kuri savo kasdienėje natūralioje aplinkoje tebenaudojama atvirą riebalų pripildytą akmeninį puodą su įmerkta dagtimi. Tai Rytų eskimai – inuitai, gyvenantys šiaurinėje Aliaskoje, Kanadoje ir Grenlandijoje.
Na, o mes, europiečiai, ir didžioji dalis likusio pasaulio mėgaujamės elektros teikiamais privalumais aliejines lempas vertindami labiau kaip šventės atributą ar eksterjero elementą. Nepaneigsime, kad šios lempos sukuria ypatingą atmosferą. Atvira lempos ugnis nuteikia pozityvumui, jaukumui, romantikai, todėl, jei tik leidžia galimybės, šiomis lempomis papuošiamas namų kiemas arba kitos atviros erdvės (pajūris, pieva).
Dizaineriai ir gamintojai šiandien siūlo įvairiausių formų aliejinių lempų. Kokių jų būna – nė nenupasakosi. Siūlome tiesiog peržvelgti nuotraukas. Visos šios lempos – tai subtilūs danų gamintojo „Aristo“ gaminiai, kurie vizualiai dera ir klasikiniame, ir moderniame eksterjere. Viliamės, jog netrukus juos bus galima ne tik apžiūrėti, bet ir įsigyti Lietuvoje.