Daugiau nei prieš dešimtmetį nusprendusieji apšildyti namą įšildytu žemės gruntu, buvo laikomi keistuoliais arba drąsuoliais, nes tuo metu ši technologija mūsų šalyje buvo naujiena.
Vieniems geoterminis šildymas – tinkamiausias sprendimas, kiti jį peikia. Ne veltui sakoma, kiek žmonių, tiek nuomonių. Tačiau atsakingai investuojantieji visada įsiklauso į specialistų patarimus.
Reikia drėgno grunto arba vandens
Dažnas apie geoterminį būsto šildymą žino tik tiek, kad norint jį įsirengti reikia ne tik visame sklype pakloti vamzdžius, bet ir solidžią sumą, siekiančią kelias dešimtis tūkstančių litų. Pasak vienoje įmonėje dirbančio specialisto, seklioji geotermija – tai šilumos gavimo būdas naudojant įšildytą gruntą ir gruntinį bei negiliai slūgsantį subspūdinį vandenį.
Sukaupta šiluma akumuliuojama specialiais šiluminiais siurbliais. Šis šilumos gavybos būdas daugiausia naudojamas individualių gyvenamųjų namų šildymui. „Šilumos gavybos technologija sudėtinga, todėl šildymo sistemos įrengimas brangus. Tai, galima sakyti, vienintelis jos trūkumas. Tačiau sekliosios geotermijos „jėgainės“ gali būti įrengtos bet kurioje vietovėje, kur yra drėgno grunto ar negiliai slūgsančio požeminio vandens. Įsirengusieji geoterminį šildymą apskaičiuoja, kad jų investicijos atsiperka“, – tikino pašnekovas.
Didelės pradinės investicijos
Geoterminis šildymas šilumos siurbliais, vienas iš atsinaujinančios energijos šaltinių, sparčiai populiarėja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Vis daugiau žmonių supranta, kad tai patogu ir ekonomiška. Tačiau spartesnę šios šildymo rūšies plėtrą stabdo gana didelės pradinės investicijos, kurios gali siekti 30–60 tūkst. Lt maždaug 200 kv. m ploto namui. Nepaisant to, geoterminio šildymo asociacijos duomenimis, Lietuvoje 2005–2008 metais buvo instaliuota apie 31 MW bendro galingumo siurblių. Tai daugiau kaip 3 tūkstančių vidutinės 10 kW galios sumontuotų siurblių. Šis skaičius ateityje sparčiai augs“, – įsitikinęs ne vienus metus šioje srityje dirbantis specialistas.
Tačiau geoterminių sistemų plėtrą, anot jo, gali stabdyti nesąžiningi rinkos dalyviai ir neatsakingai investuojantys privačių valdų savininkai. „Anokia paslaptis, kad atsiranda verslininkų, siūlančių labai pigiai atlikti visus darbus. Deja, po metų kitų įmonės jau būna bankrutavusios ir žmogui nebėra į ką kreiptis dėl garantinės priežiūros ar remonto. Užsakovui patarčiau kuo daugiau darbų patikėti atlikti vienam rangovui, nes kitu atveju, iškilus problemoms, dažnai būna sunku rasti klaidas padariusius asmenis ar įmones. Kita vertus, ir patys žmonės kalti, kad nepasidomi, ar tinkamas jų sklypo gruntas ir kokiame gylyje reikia užkasti sistemos vamzdžius. Vienadienių įmonių „specialistams“ tik to ir reikia. Tačiau ar tokiu atveju galima peikti geoterminio šildymo idėją?“ – klausė pašnekovas.
Kaip parinkti tinkamiausią vietą
Jis paaiškino, kad grunto šiluminės savybės priklauso nuo uolienų poringumo, kuris padeda sulaikyti vandenį. Molio poringumas yra didesnis nei smėlio, todėl molyje drėgmė užsilaiko ilgiau. „Kai paviršinis gruntas yra sausas smėlis, nepatartina įrengti horizontalų kolektorių, nes jis netieks reikalingo šilumos kiekio. Tokiu atveju šilumos trūkumas turės būti kompensuojamas papildomai įrengtų elektros šildymo elementų pagalba. Savaime suprantama, kad sąskaita už sunaudotą elektrą šoktelės“, – sakė specialistas.
Būtina žinoti ir kitą tokios sistemos trūkumą: horizontaliai pakloti vamzdžiai (kolektorius) turi neigiamos įtakos pasodintų augalų vegetacijai. Virš jų nepatartina įrenginėti ir kelio dangos, nes horizontalus kolektorius turėtų būti kuo dažniau „maitinamas“ lietaus vandeniu. Tad tinkamos vietos nedideliame individualaus namo kieme gali ir nebūti.
„Įvertinus hidrogeologines sąlygas ir turimo sklypo plotą reikia pasirinkti tinkamiausią šilumos šaltinį: paviršinį aeracijos zonos gruntą ar giliau slūgsančių vandeningųjų sluoksnių šilumą. Visais atvejais vertikalūs kolektoriai, arba kitaip vadinami šilumos gręžiniai, yra patikimesi nei horizontaliosios geoterminės sistemos, tačiau pradinės investicijos yra didesnės, nes gręžiamas šilumos gręžinys – tai 150–200 mm skersmens skylė, į kurią įleista U formos 40 arba 32 mm skersmens polietileno vamzdelių vienguba ar dviguba kilpa“, – aiškino pašnekovas.
Nereikia dirbti krosniakuriu
Prieš penkerius metus investavęs į geoterminį šildymą Kauno rajone gyvenantis Tadas tikino, kad racionaliausia įrengti grindinį šildymą. Elektros sąnaudos gerokai mažesnės nei namą šildant radiatoriais. „Už beveik 200 kvadratinių metrų namo šildymui sunaudojamą elektrą per mėnesį mokame ne daugiau keturių šimtų litų. Tiesa, dar turime židinį, nes kartais norisi pavakaroti prie gyvos ugnies. Svarbiausia tai, kad nė vienam šeimos nariui nereikia dirbti krosniakuriu. Net šalčiausiomis žiemos dienomis galime savaitei ar ilgesniam laikui palikti namus nesibaimindami, kad nušals kambarinės gėlės“, – sakė Tadas. Jo sklypas beveik trisdešimties arų, gruntas – priemolis. Tad įrengti horizontalųjį kolektorių buvo nesudėtinga. Tačiau visiems sumaniusiems imtis tokio projekto jis pataria rinktis seniai rinkoje dirbančia įmonę.
Šykštus moka dusyk
Lietuvos šilumos siurblių asociacijos vadovas Alvydas Sakavičius pataria nepatingėti ir patiems pasigilinti, ar perkamas įrenginys tikrai tinkamas. Anot A. Sakavičiaus, didžiausios klaidos padaromos tada, kai pasirenkamas per mažos galios šilumos siurblys. „Per mažo ilgio kolektorius – taip pat dažnai pasitaikanti klaida. Tokie taupūs ar nerūpestingi šeimininkai daug daugiau sumoka už sunaudotą elektrą“, – tikino pašnekovas.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros profesorius habil. dr. Vytautas Martinaitis patarė aklai nepasikliauti viena kuria nors įmone, užsiimančia geoterminių sistemų įrengimu. „Protingai elgiasi skambinantieji bent penkiems žmonėms, keletą metų jau eksploatuojantiems tokią sistemą. Kita vertus, labai svarbu, kada ir kaip pastatytas namas. Šiuo metu kaip tik padedame spręsti ginčą, kurio esmė tokia: namas prastai apšiltintas, pastatytas geras siurblys, bet naudos iš jo mažai. Tokiu atveju kaltos abi pusės. Ir užsakovas, ir vykdytojai“, – sakė dr. V. Martinaitis.
