Kad židinio ugnis linksmai pleventų, jai reikia pagelbėti… Vieni židinio aksesuarai būtini ugniai įkurti, kiti – jai prižiūrėti, treti – ugniakurui parengti, ketvirti – židiniui papuošti ir atkreipti į jį dėmesį. Kadaise juos vienijo tai, kad visuomet turėjo būti po ranka. Nors šiandien šie aksesuarai beveik neatlieka savo funkcinės paskirties (mat kinta ir židiniai…), tačiau žavi dekoratyvumu, sukuria jaukią nuotaiką, išsaugo simbolinę prasmę.
Stilistinė vienovė
Kuras lemia ne tik židinio konstrukciją, bet ir jo priežiūrą. Malkos visuomet turi būti po ranka, tačiau taip, kad šiukšlių neišnešiotume po visus namus. Jei šalia ugniakuro laikome malkas, būtina tinkama vieta (dėžė ar pan.). Po masyviu ugniakuru paprastai paliekama speciali niša joms sudėti. Tačiau jei vietos malkoms nėra, ją gali atstoti pintas krepšys ar net paprasčiausia laikraštinė. Vis dėlto dažniausiai malkinės gaminamos iš kalto metalo. Jei kurui naudojama anglis ar medžio granulės, patogiau laikyti kibirėliuose. Granulėmis semti ir berti į ugniakurą skirtas patogus semtuvėlis.
Praktiškiausia, jei kuras sudėtas šalia židinio. Tiesa, nevertėtų pamiršti ir priešgaisrinės saugos taisyklių – jo negalima laikyti tiesiai priešais ugniakurą. Tinkamiausias atstumas – ne arčiau kaip pusmetris nuo ugniakuro.
Kartais malkinės paskirtis gali būti vien tik puošybinė, nes židinys imitacinis (dujinis ar elektrinis), o malkos reikalingos tik autentiškai nuotaikai sukurti. Dujinių ir biokuru kūrenamų židinių kurą taip pat būtina laikyti atokiau, nes jis gali lengvai įsiliepsnoti.
Kad liepsna negestų. Atidžiausios priežiūros reikia malkomis ar anglimis kūrenamam židiniui, mat tokį kurą reikia tolygiai paskirstyti, gal net pamaišyti, o retkarčiais pridėti naujo. Šiuo atveju pagelbės žarsteklis ir žnyplės. Jiems sudėti reikia pastatomo ar pakabinamo laikiklio. Kadangi karštis ugniakure siekia 600 ºC, o kartais ir daugiau, židinio aksesuarai turi atlaikyti tokios temperatūros poveikį ir dar turėti ilgas rankenas, kad būtų patogu jais naudotis. Taigi įrankiai gaminami iš metalo (nerūdijančio plieno, vario, žalvario), gali būti kalti ar lieti, svarbiausia, kad jų ilgis 15–20 cm viršytų ugniakuro gylį. Panašūs įrankiai paprastai puošia ir tuos židinius, kuriems jie iš tiesų nereikalingi. Tada šie gali būti mažesni, kad neužgriozdintų patalpos, nes tikrosios paskirties neatlieka.
Švaru ir tvarkinga. Semtuvėlis ir šepetėlis reikalingi židiniui valyti. Paprastai jie laikomi drauge su žarstekliu ir žnyplėmis. Kartais tenka semti dar karštus pelenus, tad semtuvėlis taip pat daromas iš karščiui atsparaus metalo. Tokia turi būti ir šepetėlio rankena, o pats šepetys gaminamas iš natūralių medžiagų, nes sintetika kaitroje lengvai ištirpsta.
ADURO ergonomiška malkinė iš dviejų dalių
Su ugnimi nežaiskite. Saugumas – labai svarbus dalykas. Židinio aksesuarai – ne tik puošmena, jie atlieka ir apsauginę funkciją. Nors plevenančios liepsnos užburia savo šokiu, tačiau juokauti su ugnimi neverta. Apsauginės tvorelės iš žalvario ar plieno saugo nuo žiežirbų, kad jos nepatektų ant baldų, grindų ar drabužių, ir leidžia grožėtis ugnimi. Apsauginė židinio tvorelė pagerina oro cirkuliaciją, todėl ugnis dega tolygiau. Jų yra įvairiausių stilių ir konstrukcijų, pritaikytų įvairiaus dydžio ir dizaino židiniams.
Kur čirškinti kepsniukus. Atviroje židinio ar krosnies ugnyje galima gaminti maistą – juk taip elgėsi viduramžių pilių gyventojai. Ir šiuolaikiniai gamintojai sukuria įvairiausių aksesuarų (šašlykų iešmų, grotelių) – juos patogu pritaikyti ne tik lauko židiniui, bet ir besikūrenančiam namuose.
Puošybos mados kinta…
Šiuolaikinis stilingas, įdomios formos židinys kaip diena ir naktis skiriasi nuo savo protėvių, bet vieną panašumą jie abu vis dėlto turi – interjero dizainui diktuoja savo sąlygas. Tas diktatas – ne mūsų laikų išradimas, mat šimtmečiais židinys reikalavo išskirtinio dėmesio. Net tais laikais, kai jis buvo įrengiamas tiesiog nišoje, ją siekta vienaip ar kitaip išryškinti, pavyzdžiui, viduramžiais virš židinio kabindavo ginklus, herbus ar medžioklės trofėjus. Laikui bėgant Renesanso epochos židinys Italijoje tapo svarbiu interjero akcentu – jis įrėminamas įmantriu portalu su atbraila viršuje. Jai teko itin svarbus židinio puošybos vaidmuo – galėjo būti dekoruota medžio raižiniais ar paauksuota lipdiniais. Liudviko XIV laikais netgi buvo sukurtos specialios atbrailos apipavidalinimo taisyklės, ir praktiškai visi jų paisė, nes nenorėjo atsilikti nuo mados vėjų. Čia buvo eksponuojami brangūs niekučiai, kuriais šeimininkai didžiavosi: kandeliabrai su žvakėmis ir porceliano skulptūrėlės, įvairiausios dėžutės. Būtinai turėjo stovėti židinio laikrodis, tapęs tikru meno kūriniu, papuoštas brangakmeniais, marmuru, spalvotu emaliu ar auksu…
Nors moderniame interjere židinys toli gražu ne visuomet turi atbrailą, o ir įvairiausių dekoratyvių detalių gausa mūsų nebetraukia, originaliai jį dekoruoti ir šiandien yra labai įdomu!
