Šiandien, kai pagalvojame apie šildymą, pirmosios mintys sukasi apie centrinį šildymą, radiatorius ir didelius mokesčius už šilumą. O ar žinote apie kitus šildymo variantus? Vienas jų – šildymasis krosnimi. Šis būdas, beje, vis aktualėjantis ir dabar, buvo itin populiarus iki XX a. vidurio. Vėliau jį pakeitė centralizuota šildymo sistema, kuri pastaruoju tiekia tokią brangią šilumą, jog vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip šildytis autonomiškai. Na, o kol svarstote šią galimybę, pasmalsaukime, kokiomis krosnimis šildėsi mūsų protėvių protėviai prieš tūkstančius ir dar taip neseniai – 100 metų.
Teigiama, kad krosnies ištakos slypi akmens amžiuje – tai iš akmenų sukrautos arba į žemę įleistos ugniavietės. Ilgą laiką krosnys būdavo statomos lauke, jose buvo lydomas metalas, kaitinami moliniai indai. Tik gerokai vėliau (apie XIII a.–XIV a. ) iš akmenų, molio, metalo montuojamos krosnys pradėtos įrenginėti gyvenamosiose patalpose. Kuo turtingesnė buvo šeima, tuo prašmatnesnę krosnį turėjo. Namų puošmena krosnys tapo renesanso, baroko, klasicizmo ir neogotikinio stiliaus laikotarpiu. Jos buvo puošiamos įvairiais dekoratyviniais elementais: skulptūromis, ornamentais, piliastrais, kolonomis. Beje, šio stiliaus krosnys tarp klasikos gerbėjų populiarios ir šiandien.
Tiesa, krosnys pagal savo paskirtį yra skirtos ne tik šildyti patalpoms. Jos pagal savo atliekamas funkcijas gali būti skirstomos į dvi pagrindines grupes – buitines ir pramonines. Pastarosiose apdorojami įvairūs gaminiai, medžiagos. Na, o buitinės krosnys gali būti skirtos:
- Šildymui – patalpų (šildymo krosnis) ir vandens (vonios ar pirties krosnis),
- Gaminimui – maistui (viryklė) arba duonai kepti (duonkepė).
Žinoma, gali būti ir taip, kad viena ir ta pati krosnis atlieka daugiau nei vieną paskirtį.
Gal klausimas, kaip atrodo krosnis ir kuo vienos paskirtis krosnis skiriasi nuo kitos, gali nuskambėti keistokai, tačiau ne visi, ypač jauni žmonės ir miestiečiai yra jas matę. Kadangi šiuo metu vis dėlto populiaresnės yra krosnys skirtos šildymui (maisto gaminimui beveik visi naudojame dujines arba elektrines virykles, o duonai – elektronines duonkepes), joms ir skirsime daugiausiai dėmesio. Taigi, šildymo krosnis dažniausiai būna vertikaliai ištęsto stačiakampio gretasienio formos, rečiau – apvali, daugiakampė ar kitų formų. Šildymo krosnis gali būti stacionari arba kilnojamoji, kūrenama su pertraukomis (periodinė) arba ilgalaikio kūrenimo.
Kas sudaro šildymo krosnį? Pagrindinės dalys yra kūrykla kurui deginti, peleninė, ardynas, karštų dujų kanalai ir dūmtraukis. Šiluma patalpai perduodama per kūryklos ir kanalų sieneles, o atvėsusios dujos išeina pro dūmtraukį. Krosnys yra daromos iš plytų, plūkto molio, metalo. Kūryklos ir dujų kanalų sienelės daromos iš kaitrai atsparių keraminių plytų (šamoto arba kaitrai atsparaus betono). Išorinis krosnies paviršius gali būti tinkuojamas, aptaisomas kokliais, metalo plokštėmis. Kitos krosnys yra panašios konstrukcijos, tik skiriasi forma, pavyzdžiui, viryklė būna pailga, neaukšta, dengta ketine plokšte su viena ar keliomis apvaliomis skylėmis puodams įleisti, duonkepė krosnis – horizontaliai ištęsta, su didele kūrykla.
