Šiandien kalbėdami apie švarią ugnį dažnai mintyje turime tai, kad ji nėra kenksminga, neskleidžia toksinių medžiagų (ypač tai aktualu kalbant apie biožidinius, kuriuose naudojamas specialus augalinės kilmės kuras). Dažniau netgi diskutuojama ne apie pačios ugnies švarumą, o židinius, kurie turi švaraus degimo technologiją su dviguba degimo sistema. Pastaroji reiškia, kad medžiagos visiškai sudega, jų masė yra oksiduojama. Tuo tarpu ar žinote, ką senovėje reiškė švari ugnis ir kaip ši švara buvo saugoma?
Reikėtų prisiminti, kad kelis šimtus atgal žmonės ugnį vertino daug labiau nei dabar. Ugnis buvo garbinama, nes ji tiesiogine to žodžio prasme buvo šviesos šaltinis, maitintoja ir saugotoja. Todėl nenuostabu, kad ugnis buvo vienas svarbiausių elementų žmogaus gyvenime. Ugnis buvo sudievinta ir tuo pačiu sužmoginta, mat šalia maldų, skirtų ugnies dievams ar deivėms, su ugnimi buvo atliekami ir labai paprasti, kasdieniški ritualai būdingi žmogaus buičiai.
Taigi, žmonės tikėjo, kad ugniai, kaip ir bet kuriam kitam šeimos nariui, reikia nusiprausti. Skamba keistokai, tiesa? Nuprausti ugnį tuo metu nereiškė užpilti ją vandeniu – tai būtų buvusi pražūtis, atvirkščiai, ugnį šeimininkės saugodavo, kaip savo akį. Ugnies prausimas buvo simbolinis: užtekdavo pašlakstyti švariu vandeniu arba pastatyti puodelį vandens prie ugnies, manyta, kad svarbiausia jai sudaryti sąlygas nusiprausti.
Ugnies švarumas taip pat buvo išlaikomas prie jos neprileidžiant tam tikrų žmonių. Apskirtai senovėje ugnį galėdavo užkurti tik namų šeimininkai, dažniau – šeimininkės. Nešvariais žmonėmis tais laikais laikyti nusikaltimus padarę, netikintys žmonės, moterys menstruacijų metu, nėščios moterys bei neseniai pagimdžiusiosios. Šiems „užterštiems“ žmonėms ir buvo draudžiama uždegti ugnį. Manyta, kad ugnį gali užteršti ir nešvarūs daiktai, netinkamas elgesys su ja: mindžiojimas, spjaudymas.
Šiandien mes ugnies nebedieviname, jai nesimeldžiame ir aukščiau išvardintų ritualų nebeatliekame. Tačiau pasvarstykime, galbūt tikrai prasminga nekurti ugnies niūriomis mintimis, o tai daryti bent kažkiek „apsivalius“ nuo viso, kas slegia? Taip pat ir neprileisti prie namų židinio piktų žmonių – gana logiškas sprendimas. Juk kam apskritai į namus kviestis blogų ketinimų turinčių žmonių!
