Ar dažnai susimąstome apie ugnies istoriją ir jos vaidmens bei galios kaitą per šimtmečių šimtmečius? Tie, kurie gyvename mieste ir naudojamės elektrinėmis ar dujinėmis viryklėmis, kasdienoje tikriausiai apie tai negalvojame. Be jokių pastangų tiesiog pasukame ar spustelime jungiklį ir.. virdulyje ima kaisti vanduo, o keptuvėje skrusti maistas. Tai, kad ugnis – mistinis, mūsų protėvių labai garbintas ir sudievintas elementas prisimename tik per kalendorines šventes (Šv. Kalėdas, Užgavėnes, Rasas ir pan.) ir tik tuomet, jei minime jas pagal senuosius papročius.
Ugnį, kaip gyvybės šaltinį, vis dar regi ir pagarbą jai jaučia turistinių žygių mėgėjai, kurie specialiai leidžiasi į kuo atšiauresnes ir labiau nuo civilizacijos nutolusias vietas, kuriose ugnis ir maitina, ir šildo. Tikiu, kad kiek kitaip į ugnį žiūri ir tie, kurie turi židinį ar krosnelę. Jie geriau nei kas kitas galėtų mums atskleisti ugnies dieviškumo paslaptį ir paaiškinti, kas joje taip ramina ir kodėl ji mus taip traukia.
Įdomu tai, skirtingais laikais ir skirtingose kultūrose mistinis ugnies židinio globojimas buvo priskiriamas tiek vyriškiems, tiek moteriškiems dievams. Ir baltų mitologijoje iš pradžių ugnis turėjo moterišką veidą. Ugnį saugojusi deivė buvo vardu Gabija. Tik vėliau, prasidėjus patriarchato etapui, vietoj šios deivės atsirado Gabikis.
O kaip su žemiškuoju lygmeniu? Tyrinėjant moters ir ugnies santykį susidarė įspūdis, kad ugniai labiau buvo artimesnė moteris, o ne vyras. Galėtume sakyti, kad vyrui ugnis (kaip ir namai, šeima) priklausė, tačiau ja rūpinosi ir ją prižiūrėjo moteris. Šiandienos situacija irgi panaši. Tarytum vyras pasirūpina malkomis, suneša jas kambarin, tikriausiai ir pakuria, tačiau moteris nuolatos stebi, ar pakanka šilumos, ar nereikia pažarstyti žarijų, ji rūpinasi vaišėmis ir namiškiais, svečiais, t. y. rūpinasi ir žmogiškąja šiluma.
Taip, turime pripažinti, kad ugnies vaidmuo prieš tūkstančius metų ir dabar gerokai skiriasi. Tuomet ugnies buvo baiminamasi ir ji buvo svarbi gyvybei palaikyti (maisto gamybai, saugantis nuo šalčių ir tamsos), o šiandien, kai ji tapo prieinama kiekvienam, jos sakralumas ir mistifikavimas sumažėjo. Kita vertus, išaugo ugnies įtaka ne mažiau svarbesniems – dvasiniams – dalykams. Žinant, kiek reikšmės šiame streso ir nuolatinio skubėjimo amžiuje turi gebėjimas atsipalaiduoti ir nurimti, galime drąsiai teigti, kad ugnis tam tikrame prasme ir toliau padeda mums, žmonėms, išlikti.
