Aurimas Lukštinskas
Kasmet Lietuvoje vidutiniškai kyla 14-15 tūkstančių gaisrų, tai yra net kelis kartus daugiau nei eismo įvykių keliuose. Gaisrų padaryti nuostoliai skaičiuojami šimtais milijonų, o aukų skaičius – šimtais. 90 proc. gaisrų kyla pastatuose. Ką daryti, kad pastatai taptų saugesniais?
Daugelis gaisrų nebūtų tokie skaudūs, jeigu gyventojai skirtų pakankamai dėmesio gaisrų prevencijai. Neatsakingas degių statybinių medžiagų naudojimas kelia pavojų gyventojų gyvybėms, jų sveikatai ir turtui, tvirtina statybinių medžiagų specialistai.
Kaip rodo gaisrų praktika, tiek statybos proceso metu tiek ir pastatą eksploatuojant degios statybinės medžiagos gali sukelti tragiškus padarinius, todėl daugelyje ES valstybių tokių statybinių medžiagų, o ypač statybinių izoliacinių medžiagų, naudojimas yra pakankamai griežtai reglamentuojamas, o tam tikrais atvejais, net ir ribojamas.
Daugelyje Vakarų Europos valstybių draudžiama naudoti degias izoliacines medžiagas visuomeninės paskirties pastatų ir daugiaaukščių gyvenamųjų namų šiltinimui. Štai, Vokietijoje, iki 22 metrų aukščio gyvenamųjų pastatų fasadams yra privalomi ugnies barjerai iš nedegių izoliacinių medžiagų, o aukštesnių kaip 22 metrai namų fasadų šiltinimui iš viso draudžiama naudoti degias izoliacines medžiagas. Panašūs ribojimai taikomi Skandinavijos šalyse. Degių izoliacinių medžiagų naudojimas griežtinamas ne tik Vakarų Europoje, bet ir Rytų Europos valstybėse – Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir kitur. Net ir Rusijoje visiems pastatams šiltinant jų fasadus yra privaloma įrengti ugnies barjerus iš nedegių izoliacinių medžiagų aplink durų ir langų angokraščius, o ligoninių, mokyklų ir darželių šiltinimui galima naudoti tik nedegias sienų šiltinimo medžiagas ir sistemas.
Lietuvoje degių statybos medžiagų naudojimas vis dar nėra pakankamai reglamentuotas ir neužtikrina tinkamo pastatų saugumo, nors nauji „Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai“ buvo patvirtinti 2010 m. Ypač tai aktualu esamų gyvenamųjų pastatų ir visuomeninės paskirties pastatų atnaujinimo atveju, kai renovacija vykdoma pastatuose, kuriuose tuo pat metu gyvena žmonės, slaugomi ligoniai, vyksta pamokos, prižiūrimi mažamečiai vaikai. Renovacijos metu šiltinant fasadus degiomis izoliacinėmis medžiagomis tokiuose pastatuose esantys žmonės „sėdi tarsi ant parako statinės“. Fasadas kelis mėnesius yra degus, kol jis neužtinkuotas, o šalia vykdomi įprasti statybiniai darbai: pjaunamas metalas, vyksta suvirinimo darbai ir pan. Gaisro atveju būtų sunku išvengti aukų. Neseniai panaši nelaimė nutiko AB ,,Marijampolės pieno konservai” gamybiniame pastate, kur, atliekant statybos darbus, užsidegė degios apšiltinimo medžiagos, o apsinuodiję jų degimo produktais žuvo du darbininkai ir keli nukentėjo.
Statybinių medžiagų degumas Lietuvoje nustatomas kur kas primityviau nei Vakarų Europos valstybėse. Iš daug atskirų sluoksnių susidedančios fasadų šiltinimo sistemos degumas nustatomas kaip ir paprastos, atskiros medžiagos. Bandymų metu deginami tik nedideli medžiagos fragmentai, tad gauti rezultatai neatspindi medžiagos savybių realaus gaisro atveju. Kai kuriose ES šalyse (pvz.: Vokietija, Švedija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Austrija) tokios sistemos bandomos 5-8 metrų aukščio bandymų modeliuose, kurie yra panašus į tikras apšiltintas sienas.
Statybinių izoliacinių medžiagų specialistai Lietuvoje rekomenduoja riboti degių izoliacinių medžiagų naudojimą fasadų šiltinimui pagal pastatų paskirtį ir aukštingumą. Taip pat siūloma įvesti privalomus ugnies barjerus iš nedegių izoliacinių medžiagų šiltinamų fasadų sistemose. Tokios rekomendacijos itin aktualios plėtojant daugiabučių modernizacijos projektus.
Prieš keletą metų Vokietijos medžiagų tyrimo ir bandymų institute Leipcige buvo atlikti natūriniai bandymai, kuriais siekta išsiaiškinti šilumos izoliacijos įtaką ugnies plitimui fasadu bei kokių minimalių saugos priemonių būtina imtis, įrengiant tinkuojamus fasadus, kai šilumos izoliacijai yra naudojamos degios medžiagos. Buvo pasirinktas negyvenamas daugiabutis namas, kurio apšiltinimui naudotas polistireninis putplastis, o ugnies barjerai buvo įrengti iš poliuretano juostų ir nedegių mineralinės vatos juostų. Juostos buvo įrengtos dviem būdais: virš kiekvieno aukšto lango ir kas antro aukšto lango. Šie natūriniai gaisriniai bandymai parodė, kad fasade įrengti akmens vatos barjerai sustabdo gaisro plitimą fasadu ir yra išties efektyvūs.
Taigi, renovuojant daugiabučius reiktų pagalvoti ne tik apie pastato energinį efektyvumą, bet ir apie apsaugą gaisro atveju. Čia tinkamiausia būtų naudoti šilumos izoliaciją iš akmens vatos. Jei jau taupoma savo saugumo ir izoliacinių medžiagų sąskaita ir namas šiltinamas pigiomis, degiomis izoliacinėmis medžiagomis, tai vertėtų bent jau virš langų įrengti ištisines juostas iš nedegių šiltinimo medžiagų. Reglamentai to nereikalauja, tačiau sveikas protas ir racionalus požiūris perša tokį sprendimą.
