Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie energinį pastatų efektyvumą, šilumos nuostolių mažinimą ir tiek apie senų būstų modernizavimo, tiek apie energiškai efektyvių naujų namų statybos sprendimus. Kad pasiektume norimą rezultatą ir gyventume šiltuose jaukiuose namuose, reikėtų atkreipti dėmesį į tinkamą būstų šiltinimą.
Statant namą savarankiškai, reiktų gerai žinoti bendrąsias nuostatas, taikomas šilumą izoliuojančių medžiagų gaminiams.
Kiekvienas statytojas turi žinoti, kad:
• šilumos izoliacija turi priglusti prie šiltinamo paviršiaus;
• šilumos izoliacijos plokštės turi būti perstumtos viena kitos atžvilgiu;
• įrengiant dviejų sluoksnių šilumos izoliaciją, antro sluoksnio gaminiai turi uždengti po jais esančių plokščių siūles;
• plyšiai tarp šilumos izoliacijos plokščių turi būti užkamšyti (užpildyti);
• kai šilumos izoliacijos sluoksnis vėdinamose sienose įrengiamas iš universalių plokščių, būtina įrengti apsaugą nuo vėjo.
Trumpai apžvelkime dažniausiai naudojamus sienų šiltinimo būdus. Jie šiek tiek skiriasi pagal pasirinktą konstrukciją.
Trisluoksnio mūro sienos. Tai dažnas sprendimas naujai statomiems mažaaukščiams pastatams šiltinti (1 ir 2 pav.). Sienos laikančioji dalis gali būti mūrijama iš įvairių plytų ar blokelių. Šilumos izoliacijos storis priklauso ir nuo mūrinės dalies šiluminės varžos, tačiau dažniausiai yra ne mažiau kaip 15 cm. 1 pav. parodyta šilumos izoliacija, įrengta vienu sluoksniu, t.y. speciali trisluoksnio mūro sienoms šiltinti plokštė, kuriai nereikalinga papildoma apsauga nuo vėjo. Šis būdas tinka, kai iš karto mūrijami vidinis ir išorinis mūro sluoksniai, tačiau jis gali būti naudojamas ir tais atvejais, kai apdailos mūro sluoksnis įrengiamas vėliau. 2 pav. šilumos izoliacija įrengiama iš dviejų skirtingų t.y. universalių, ir apsaugos nuo vėjo plokščių. Šį būdą rekomenduojame taikyti tik tada, kai iš pradžių mūrijamas vidinis sluoksnis, tada siena šiltinama, po to įrengiamas apdailos mūras. Labai svarbu nepamiršti įrengti vėdinamą 30–40 mm pločio oro tarpą ir užtikrinti oro judėjimą jame, t.y. sienos apačioje reikia įrengti angas orui patekti, o viršuje – angas jam išeiti.
Mūro arba gelžbetonio sieną šiltinant iš išorės reiktų atskirti du pagrindinius sienų tipus: vėdinamas ir nevėdinamas sienas. Abu sprendimai naudojami tiek renovuojant senus pastatus, tiek statant naujus.
Vėdinamos sienos
3 pav. sienai šiltinti naudojamos specialios vėdinamoms sienoms šiltinti skirtos plokštės, kurios prie sienos tvirtinamos tvirtinimo elementais, o fasado apdailos plokštės tvirtinamos prie karkaso. Dedamas vienas mineralinės vatos plokštės sluoksnis, papildoma apsauga nuo vėjo nereikalinga. 4 pav. pateikiamas kitas sienos įrengimo variantas, kai mineralinės vatos universalios šilumos izoliacijos plokštės montuojamos metaliniame karkase, o ant viršaus įrengiama apsauga nuo vėjo iš specialių mineralinės vatos plokščių, kurios tvirtinamos ant karkaso. Taip sumažinami šilumos nuostoliai per metalines jungtis. Individualiems mūriniams namams šiltinti naudojamas 5 pav. parodytas sprendimas. Jis panašus į prieš tai aprašytą. Skirtumas tik tas, kad šiuo atveju naudojamas medinis karkasas.
Nevėdinamos sienos
6 pav. matome ypač populiarų sienų šiltinimo būdą. Jis plačiai naudojamas tiek šiltinant naujus, tiek renovuojant senus pastatus. Šiuo atveju šilumos izoliacija klijuojama prie sienos ir tvirtinama mechaniškai, įrengiamas armavimo ir apdailos sluoksnis iš tinko. Labai svarbu pasirinkti tinkamą sistemą.
Šios sistemos ženklinamos CE ženklu ir parduodamas visos sistemos kompleksas. Lietuvoje ypač trūksta kompleksinio požiūrio: dėl neišmanymo ar taupumo dažnai perkame vienos sistemos klijus, kitos – tinklelius ir armavimo sluoksnį, o trečios – apdailos sluoksnį. Tačiau visi sistemos komponentai turi būti kruopščiai derinami tarpusavyje. Į vieną šiltinimo sistemą sudėję įvairių sistemų elementus, veikiau patirsime nuostolių nei sutaupysime.
