Pastatų konstrukcijos skirstomos į : laikančiąsias ir atitvarinęs.
- Laikančiosios konstrukcijos – tai tokios konstrukcijos, kurios atlaiko visų rušių apkrovas bei atsirandančius pastate jėgos pobūdžio poveikius ir perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui.
- Atitvarinės konstrukcijos – tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo išorinio aplinkos nepageidaujamo poveikio, taip pat vienas patalpas nuo kitų.
Pagal išdėstymą konstrukcijos skirstomos į vertikaliąsias, horizontaliąsias ir nuožulniąsias.
- Vertikaliosios – tai išorinės ir vidinės sienos , laiptinių, liftų šachtos, sienos kolonos, pertvaros.
- Horizontaliosios – perdangos, sijos, snatvaros.
- Nuožulniosios – stogo gegnės, laptatakiai.
Šiolaikinės statybos daugiaaukščių pastatų konstrukcinės sistemos yra: sieninė, tūrinė blokinė, karkasinė, stiebinė ir jų deriniai.
- Sieninė konstrukcinė sistema – pagrindines apkrovas atlaiko plokštieji elementai – išorinės ir vidinės sienos.
- Tūrinė blokinė konstrukciją sistema dažniausiai naudojama gyvenamiesiems namams.
- Karkasinė sistema – svarbiausias apkrovas atlaiko linijiniai elementai – kolonos, rygeliai.
- Karkasas – tai pastato skeletas, sudarytas iš linijinių elementų ir atlaikantis pastatą veikiančias apkrovas. Karkasiniai pastatai būna su ištisiniu arba daliniu karkasu.
- Ištisas karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į kraštines kolonas, o išorinės sienos daromos save laikančiomis arba nelaikančiomis iš pakabinamų plokščių.
- Dalinis karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į išorines sienas. Kad pastatas būtų stabilus, kolonos jungiamos su ryšine (diafragmine). Karkaso rėmus ir ryšius jungiančių perdangų horizontaliąsias apkrovas atlaiko visa konstrukcinė sistema, kuri vadinama ryšine rėmine, arba rėmine diafragmine.
