Tai vidaus horizontalios konstrukcijos, skiriančios pastatą į aukštus. Jos atlaiko ir perduoda į sienas arba kolonas nuolatines bei laikinas vertikaliąsias apkrovas. Pagal funkcinius požymius perdangos skirstomos į: rūsio, esančias virš rūsio patalpų, tarpaukštines, atskiriančias gretimus aukštus, ir pastogės, esančias virš viršutinio aukšto. Pagal medžiagas iš kurių pagamintos perdangos būna: medinės, plieninės gelžbetoninės, taip pat kombinuotosios iš plytų, keraminių blokų.
Pagal laikančiųjų elementų konstrukciją perdangos būna sijinės ir nesijinės.
- Sijinių perdangų laikančiosios sijos išdėstytos tam tikru žingsniu išilgai ar skersai ir atremtos į sienas ar kolonas.
- Nesijinių perdangų plokštės remiasi tiesiog į kolonas ar jų kapitelius.
Pagal degamumo laipsnį perdangos yra trijų tipų: nedegamosios, sunkiai degamosios ir degamosios. Pagal įrengimo būdą gelžbetoninės perdangos skirstomos į monolitines, surenkamąsias monolitines ir surenkamąsias.
PERDANGOS SU MEDINĖMIS, PLIENINĖMIS SIJOMIS.
Medinės sijos netinkuotos naudojamos iki 2 aukštų namai, o tinkuotos ir inpregnuotos iki 5 aukštų namui. Medinės sijos perdangoms paparastai vartojamas iki 5 m tarpatramiams. Pagal skerspjūvį, apkrovas ir grindų konstrukciją, sijos dedamos kas 0,6-1,2 m taip, kad jų įlinkis nuo apkrovos būtų ne didesnis nei 1/250 tarpatramio. Jas galima dėti viename lygyje. Kol statyboms nevartojo betono, perdangos dažniausiai buvo mūriniai skliautai su plieninėmis sijomis. Pradėjus plačiai vartoti betoną, sijų perdangos buvo daromos iš monolitinio gelžbetonio su plokšte viršutinėje perdangos dalyje arba ant plieninių dvitėjų apatinė lentynos buvo dedamos surenkamosios lengvojo betono plokštės. Perdangos su monolite plokšte viršutinėje dalyje gerokai stipresnės ir standesnės, nes ši plokštė dirba kartu su sijomis. Tokios konstrukcijos vadinamos gelžbetoninėmis su standžiąja armatūra.
GELŽBETONINIAI MONOLITINIAI PERDENGIMAI.
Surenkamosios monolitinės perdangos montuojamos iš pavienių surenkąmųjų elementų,o tarpai tarp jų pripildomi monolitinio gelžbetonio. Tokios monolitinės juostos sujungia visus elementus į viena bendra konstrukcija. Veikiant apkrovoms, tokios konstrukcijos dirba kaip monolitinės. Tokia perdanga yra padaryta iš lengvojo betono ir keraminių blokų ir monolitinių briaunų, armuotu strypine armatūra. Blokai dažniausiai daromi iš šlakbetonio. Surenkamosios monolitinės perdangos apatinė dalis padaryta iš įtemptojo stygbetonio juostų su iškišta skersine armatūra.. Ant šių juostų remiamos lovinio skerspjūvio gelžbetoninės plokštės. Vartojamos ir kitokios monolitinės perdangos su įtemptaisiais elementais, tai plokščios su įtemptomis stygbetonio juostomis, briaunuotos sklautinės.(pastarosios yra labai stiprios ir netūri išleistos armatūros). Ypač ekonomiškos surenkamosios monolitinės plokštės perdangos su styginiais keraminiais laikančiais sijiniais elementais. Styginiai keraminiai elementai gaminami ant įtemptųjų konstrukcijų gamybos stendų.
GELŽBETONINIAI SURENKAMIEJI PERDENGIMAI.
Vienos pirmųjų surenkamųjų perdangų – lovine gelžbetoninės. Iš tokių plokščių sunku padaryti lygias lubas, todėl jos buvo vartojamos tik rūsio perdangoms. Racionalesnės yra dvitėjinės gelžbetoninės sijos su plačiomis lentynomis. Tokios sijos sudaro lengvą tuštymėtąją perdangą su gera garso izoliacija, lygiomis lubomis ir lygiu pagrindu grindims. Gerokai racioanlesnės yra tuštymėtosios perdangų plokštės su apskritomis tuštomomis. Įrengiant perdangą, plokštės sudedamos vientiso pakloto pavidalu ir atremiamos į išorines bei vidines sienas ant skiedinio.
