Sudėtinis tinkas iš kalkių ir portlandcemenčio skiedinio yra universali apdailos medžiaga. Jį galima naudoti ir pastatų išorėje, ir viduje, skirtingo drėgminio režimo bei paskirties patalpose. Dar viena patraukli šio produkto savybė – nedidelė kaina ir tinkavimo technologijos paprastumas: jis ne itin „reiklus” tinkuojamo paviršiaus kokybei, dirbant su sudėtiniu skiediniu dažniausiai nenaudojamas brangus gruntas ar kitokie polimeriniai priedai.
Kaip rodo patirtis, sudėtinio tinko skiedinys gerai sukimba su silikatinių bei keraminių plytų mūru, betoniniais, akytbetonio ar keramzito blokeliais, betonu. Be to, dėl palyginti didelio skiedinio šarmingumo, jis gana ilgai išlaiko atsparumą biologiniai taršai – grybeliui, samanoms, pelėsiui.
storinis ekskursas
Išbandę kelių rūšių polimerinius, drėgmei (garams) nelaidžius, todėl mūsų klimato sąlygoms ne itin tinkamus tinko skiedinius, vėl prisimename universalų sudėtinį kalkių ir portlandcemenčio skiedinį. Pasirodė, kad itin stiprus, vandens nesugeriantis ir visiškai nelaidus polimerinis tinko skiedinys nėra ilgaamžis – jis greitai supleišėja, atšoka nuo pagrindo, nutrupa jo fragmentai. Taigi garams nelaidų tinką ardo ne tik išoriniai veiksniai, bet ir iš sienų besišalinanti drėgmė. Ir koks tvirtas bebūtų šis tinko skiedinys, kaip rodo patirtis, didelio garų ir sienoje užšąlančio vandens slėgio jis vis tiek neatlaiko.
Drėgmė į sieną patenka ne tik iš išorės. Kad išdžiūtų neseniai sumūrytas mūras, reikia mažiausiai dvejų metų (ir tik su sąlyga, kad patalpos bus tinkamai vėdinamos).
XIX a. pabaigoje, ėmus gaminti daugiau portlandcemenčio ir sumažėjus jo kainai, tinkuotojai ėmė žavėtis tvirtu ir greitai kietėjančiu cementiniu skiediniu. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad cementinis tinkas yra pernelyg tankus, linkęs pleišėti ir mažai laidus vandens garams. Dėl to po juo kaupiasi drėgmė, o tokiu skiediniu ištinkuotose patalpose nemalonu būti. Todėl susižavėjimas skiediniais su tada dar nauja rišamąja medžiaga greitai nuslopo, jai buvo surastos specifinės naudojimo sritys – portlandcementinis skiedinys puikiai pasitarnauja tinkuojant drėgnų patalpų atitvaras, pastatų cokolius.
Tačiau besiplečiančioms statyboms reikėjo greičiau kietėjančio, tvirtesnio ir atsparesnio drėgmei tinko už iki tol naudotąjį iš kalkių ir smėlio skiedinio. Taip buvo surastas kompromisas – sudėtinis tinko skiedinys su kalkėmis ir portlandcemenčiu. O kokios bus jo savybės – panašesnės į cementinio ar kalkių skiedinio – priklauso nuo poreikių ir jį ruošusių tinkuotojų meistriškumo.
Sudėtinių skiedinių rūšys
Sudėtiniu skiediniu būtų galima vadinti ir kalkių-gipso, molio-cemento skiedinius. Molis į cementinį skiedinį seniau būdavo dedamas siekiant padidinti jo plastiškumą, tačiau dabar tam naudojami efektyvesni cheminiai priedai. Todėl „egzotišką” molio-cemento skiedinį statybininkai jau užmiršo (jis yra netvirtas ir tinka tik sausoms ūkinės paskirties pastatų patalpoms tinkuoti), o kalkių-gipso sudėtiniu skiediniu dažniausiai tinkuojami vidiniai atitvarų paviršiai iš medienos. Gipsas į tinko skiedinį maišomas, kad šis geriau sukibtų su pagrindu ir greičiau sukietėtų. Gipso kiekis tokiame skiedinyje yra labai nedidelis. Pavyzdžiui, tinkuojant mūro sieną, gipso priedo kiekis kalkių ir smėlio skiedinyje būna iki 0,1-0,15 proc. tūrio, o kai tenka tinkuoti medienos paviršių, gipso į skiedinį dedama kiek daugiau – iki 0,7 proc. tūrio. Tačiau toks tinkas skirtas tik sausoms patalpoms, todėl šiuo metu jis naudojamas retai ir tik esant specifiniams poreikiams, pavyzdžiui, restauruojant istorinius pastatus ir pan.
Deja, viena iš seniausių tinko skiedinio atmainų – kalkinis skiedinys – taip pat tinka tinkuoti tik sausoms patalpoms. Jose turi būti pastovi normali oro temperatūra, o santykinė oro drėgmė – ne didesnė nei 60 proc. Be to, kalkių ir smėlio skiedinys gana lėtai kietėja ir džiūsta, todėl ne visada tenkina sparčios šiuolaikinės statybos reikalavimus. Toks tinko skiedinys, atsižvelgiant į jo paskirtį ir eksploatavimo sąlygas, modifikuojamas skirtingu greičiau besirišančio ir kietėjančio portlandcemenčio kiekiu.
Abi rišamosios medžiagos (kalkės ir portlandcementis) sudėtiniame skiedinyje atlieka skirtingas funkcijas. Portlandcementis lemia skiedinio rišlumą, o šiam pradėjus kietėti – pradinį ir ilgalaikį stiprumą. Vėliau, jau tinko eksploatavimo metu, portlandcementis padidina jo atsparumą vandeniui bei cikliškai teigiamos ir neigiamos temperatūros kaitai.
Kalkės lemia tinko skiedinio plastiškumą, todėl skiedinį su pakankamu kalkių kiekiu patogu glaistyti ir lengva purkšti mechanizuotu būdu. Ši rišamoji medžiaga padidina ir sudėtinio tinko skiedinio lipnumą, ilgesniam laikotarpiui skiedinyje sulaiko vandenį. Be to, kalkės bepradedančiame kietėti ar jau sukietėjusiame skiedinyje padeda savaime „užsigydyti” smulkiems plyšeliams. Keičiant kalkių kiekį sudėtiniame skiedinyje, keičiamas ir jo tankis (porėtumas). Todėl tinkas iš sudėtinio skiedinio tinka daugeliui pagrindų ir įvairiomis eksploatavimo sąlygomis.
Sudėtinio tinko storis ir sudėtis
Viena pagrindinių taisyklių, kurios būtina laikytis parenkant tinko sluoksnių komponentus, yra ta, kad jo paruošiamojo sluoksnio stiprumas negali būti didesnis už pagrindo stiprumą. Šios taisyklės būtina paisyti, ypač kai tinkuojamas ne itin stiprus pagrindas, pavyzdžiui, lengvi akytbetonio blokeliai. Idealu, jeigu yra panašaus dydžio pagrindo bei tinko sluoksnio drėgminės ir temperatūrinės deformacijos. Tik tokiu atveju tinkas su pagrindu sukibs patikimai ir neteks bijoti, kad ilgainiui jis atsilups, kad po tinku susidarys tuštumos.
Dėl panašių priežasčių sudėtinio ar kalkinio tinko remontui bei atnaujinimui nedera naudoti itin stipraus ir mažai deformatyvaus cementinio skiedinio. Užkrėstas ant sienos greta senojo sudėtinio tinko fragmentų ar virš jų, toks skiedinys taps įtempimų ir tinko pleišėjimo priežastimi, be to, po juo dėl mažesnio vandens garų laidumo kaupsis drėgmė.
Tinko sluoksnių kiekis priklauso nuo jo kokybės. Pagalbinės patalpos, kuriose veikia inžinierinė ir komunikacinė pastato įranga, sandėliai, evakuacinės laiptinės, rūsiai, garažai tinkuojami paprastuoju tinku iš vieno ar dviejų skiedinio sluoksnių. Pagerintu tinku tinkuojamos gyvenamųjų bei visuomeninių pastatų patalpos, tokio tinko storis gali būti 15-20 mm. Jei šiuose pastatuose sienos ne itin lygios, tinkuotojams gali tekti krėsti tris skiedinio sluoksnius, nors gyvenamojoje statyboje dažniausiai išsiverčiama su dvejais ar net vienu. Kai tinkuojamos pagalbinės patalpos arba kai sienos itin lygios, jas įmanoma nutinkuoti 6-10 mm storio tinko sluoksniu.
Tinko sluoksnio storis priklauso ir nuo sienos lygumo bei jos apdailos būdo. Paprastasis gyvenamųjų, visuomeninių ir kitų pastatų tinkas po sienos glaistymo dažniausiai dažomas ar apklijuojamas tapetais. Jei tinkuojamų sienų paviršius yra lygus, tokio tinko sluoksnis nebus storesnis nei 10-15 mm. Dekoratyvinio išorės ar visuomeninių pastatų vidaus tinko sluoksnis gali būti ir 18-22 mm storio. Paprastai, jei sudėtinio tinko storis yra didesnis nei 10 mm, paviršių reikia tinkuoti keliais sluoksniais, nes storesnis skiedinio sluoksnis ant sienos nesilaiko ir nuslenka ar nukrenta.
Dar geriau, jei išorinės pastato sienos tinkuojamos trisluoksniu sudėtiniu tinku. Kiekvienas sudėtinio tinko sluoksnis atlieka svarbias funkcijas. Tiesa, pastaruoju metu apdailininkai tinko sluoksnį stengiasi ploninti, nors ir ne visuomet pagrįstai. Neretai tinkuotojai išsiverčia su dvejais ar net vienu, mažiau darbo reikalaujančiais sudėtinio tinko sluoksniais, teisindamiesi, jog tinkuoja itin tvirtus ar problemų nekeliančius paviršius, kad naudoja labai gerą gruntą ir pan. Tokie argumentai prasmingi, kai sudėtinis tinkas padengiamas dekoratyviniu faktūriniu sluoksniu (specialiu tinku ar dažais). Tuomet jo paviršiaus nereikia lyginti ir galima atsisakyti dengiamojo sluoksnio. Tas pats taikoma ir vidinėms atitvaroms, kai šias numatyta glaistyti keliais sluoksniais.
Universalios sudėtinio skiedinio sudėties nėra. Dažniausiai paruošiamajam tinko sluoksniui parenkamas rupesnis, o dengiamajam – smulkesnis smėlis. Šiame skiedinyje rišamosios medžiagos ir smėlis komponuojami taip, kad išoriniai tinko sluoksniai būtų laidesni garams (juose padidinamas kalkių ir smulkaus smėlio kiekis).
Sudėtinio tinko savybės
Viena iš pagrindinių fasadinio tinko funkcijų yra išorinių pastato atitvarų apsauga nuo nepalankių klimato veiksnių – kritulių, šalčio, saulės spindulių, temperatūros kaitos ir pan. Šie veiksniai kaip ir vėjo nešiojamos dulkių dalelės, smiltelės ar kitoks atsitiktinis mechaninis poveikis ardo fasadinių sienų tinką. Tačiau sudėtiniam tinkui būdinga dalį pažeidimų „užsigydyti”: ilgainiui smulkūs plyšeliai jame užsiveria, užsikemša cemento ir kalkių hidratacijos produktais, o paviršinių nubrozdinimų ir kitokių pažeidimų spalva bei faktūra susilieja su nepažeistu tinko paviršiumi, todėl po tam tikro laikotarpio nedideli pažeidimai tampa nepastebimi.
Jeigu sudėtinio tinko skiedinio sudėtis tinkama, jei jo sluoksnių tankis gerai parinktas, šis tinkas jums tarnaus ne mažiau 50-80 metų. Jei norite, kad tinkas „kvėpuotų”, kad greitai džiūtų pastato sienos, reikia stengtis jo sluoksnių laidumą didinti išorės kryptimi (išorinio tinko sluoksnio laidumas vandens garams turi būti didžiausias). To galima pasiekti tinko skiedinyje atitinkamai didinant kalkių kiekį. Be to, tinko sluoksnis su didesniu kalkių kiekiu bus atsparesnis ir pleišėjimui – kalkės padidina skiedinio elastingumą. Kita vertus, išlyginamojo ir dekoratyvinio tinko sluoksnių skiedinyje galima naudoti ir ploną, 3-6 mm ilgio polipropileninį plaušą. Jis taip pat sumažina skiedinio džiūvimo deformacijas, padidina jo stiprumą tempiant ir laidumą vandens garams.
Dėl ypatingos smulkių kapiliarų struktūros sudėtinis tinkas iš mūro „ištraukia” drėgmę. Todėl tokiu tinku padengtas mūras džiūna greičiau nei cementinis tinkas. Šia sudėtinio skiedinio savybe naudojamasi tinkuojant pastatų išorę – toks tinkas tampa tarsi „siurbliu”, iš mūro šalinančiu ne tik drėgmę, bet ir druskų tirpalus. Tačiau tam apatinis (paruošiamasis) tinko sluoksnis turi būti pakankamai porėtas. Tam reikia pasirinkti atitinkamos sudėties smėlį ir rišamųjų medžiagų santykį. Šį druskų šalinimo iš senų pastatų mūrų būdą dažnai renkasi restauratoriai. Žinoma, po keliasdešimties metų visos tokio sudėtinio tinko poros užsipildys išsikristalizavusiomis druskomis, todėl tinko sluoksnį teks nudaužyti ir tinkuoti iš naujo. Tačiau toks sprendimas pasiteisina, nes leidžia išsaugoti senųjų pastatų mūrus. Pastaruoju metu senųjų pastatų rūsiai ir pirmųjų aukštų sienos, cokoliai tinkuojami vadinamuoju „sanuojančiu” tinku – jis sukurtas pagal senųjų meistrų naudotų kalkinių ir sudėtinių skiedinių pavyzdžius.
AUTORIUS: Kęstutis GRIGONIS
