Langų gamyboje per paskutiniuosius metus įvyko didelis kokybės lūžis. Kai kurie mūsų gaminiai jau niekuo nenusileidžia svarbiausių Vakarų Europos firmų produktams. Tačiau tebėra didelių skirtumų tarp Europos Sąjungos standartų ir tų standartų, kuriuos mūsų šalies firmos taiko montavimo technikos srityje. Visuotinis montavimo problemos sumenkinimas sąlygoja didžiąją dalį langų gamintojams reiškiamų pretenzijų. Tuo tarpu Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, ši problema gali sąlygoti langų gamybos srities, nesugebančios įvykdyti ES techninių reikalavimų montavimo srityje.
Šis reikalavimas yra paremtas „RAL montavimo nuorodomis“ – bendra Rosenheimo langų technikos instituto bei Vokietijos langų ir durų gamintojų sąjungos studija, kuri plačiausiai ir išsamiausiai aptaria langų montavimo problematiką.
Pagrindinių statybos fizikos taisyklių priminimas.
Kad geriau suprastumėte atskiras problemas, priminsime kelias paprastas statybos fizikos taisykles, kurios yra labai svarbios, apsaugant nuo šilumos netekimo ir drėgmės kaupimosi.
Pastatas sudaro savotišką apvalkalą, skiriantį vidų nuo „išorinio klimato“ zonos, pvz. žiemos sezono metu pastato viduje vyrauja šiltas ir drėgnas klimatas, kai tuo tarpu išorėje jis yra šaltas ir sausas. Tačiau tarp pastato vidaus ir išorinės zonos nuolat vyksta šilumos ir drėgmės apykaita.
Ir šiluminė energija, ir vandens garai visuomet persiduoda iš vietų, kuriose yra aukšta temperatūra (didesnis drėgnis) į ten, kur yra žemesnė temperatūra (mažesnis drėgnis).
Dėl labai gero langų sandarumo ir neteisingo langų sujungimų užsandarinimo, šiluma ir drėgmė migruoja į išorę per tarpus tarp lango staktos ir lango.
Taupant šilumą, o pirmiausia siekiant išvengti ilgalaikio lango sujungimo pakenkimo, kurį sukelia drėgmės kaupimasis jo viduje, sujungimą reikia suprojektuoti taip, kad būtų pašalinti šiluminiai tilteliai.
(Šiluminis tiltelis – vieta, kurioje daugiau, lyginant su šalia esančiais plotais, atiduodama šilumos).
Gerai veikiančios ventiliacijos sistemos pagalba drėgmės perteklius turi būti sistemingai išvedamas iš pastato vidaus. Priešingu atveju pastate padidėja oro drėgnis, o tuo pačiu pakyla vandens garų kondensacijos temperatūra (drėgmė kaupiasi, jau esant aukštesnei temperatūrai).
Netaisyklingai užsandarinus langų sujungimus, šis procesas persimeta į jų vidų, tokiu būdu sujungimas ir šalia jo esantys plotai būna nuolat drėgni, dėl to ant lango staktos gali atsirasti pvz. grybelis arba pelėsiai.
Drėgmės šaltiniai pastate:
-vandens garai iš drėgnų patalpų (virtuvės, vonios)
-vanduo, kurį garų pavidalu išskiria žmonės ir gyvūnai
-vanduo, kurį garų pavidalu išskiria augalai
-drėgmė, likusi statybinėse medžiagose
Pasiūlymai langų montavimui
Sandarinimas iš pastato vidaus pusės turi užkirsti kelią vandens garų patekimui į lango sujungimo vidų, tuo tarpu užsandarinimas iš išorinės pusės neturi „uždaryti“ vandens garus sujungimo viduje. Nesilaikant šios taisyklės, gresia vandens kaupimasis sujungime. Dėl to pablogėja izoliacinės sujungimo savybės, o jei sudrėkęs sujungimas užšaltų, gresia nepataisomi nuostoliai.
Iš aukščiau išdėstytų statybos fizikos taisyklių išplaukia fundamentali taisyklė, susijusi su lango sujungimu: „viduje sandariau nei išorėje”.
Klaidų pavyzdžiai
Žemiau pateiktame paveikslėlyje (pav.1) parodytas šiuo metu yra praktiškai naudojamas lango montavimo pavyzdys. Šiuo atveju nėra pasirūpinta jokiu užsandarinimu nei iš išorės – nuo atmosferos veiksnių poveikio, nei iš vidaus – nuo vandens garų emisijos. Tinko sluoksnis nesudaro kliūties nei vandens garams, migruojantiems iš pastato vidaus, nei išoriniams veiksniams (kapiliarinis reiškinys). Tokių klaidų pasekmės gali pasijusti jau po poros sezonų nuo montavimo. Dėl drėgmės kaupimosi sujungimo viduje, ant lango staktos paviršiaus galima pastebėti pelėsių arba grybelio pėdsakų.
Antrame variante (pav. 2) parodytas išorinis užsandarinimas, tačiau nėra vidinio sandarinimo. Išorinis užsandarinimas beveik apsaugo nuo atmosferos poveikio, tačiau vandens garai, iš pastato vidaus galintys lengvai pasiekti sujungimą, sunkiau išeina į išorę. Poliuretano putos yra nuolat sudrėkusios, dėl to sumažėja jų šiluminės izoliacinės savybės, o kraštutiniais atvejais dėl šios klaidos mechaniškai pažeidžiamas sujungimas.
Trečiame variante (pav. 3) parodytas pilnas sandarinimas. Vandens garai, iš pastato vidaus negali patekti į sujungimą. Drėgmė, patenkanti sujungimo siūlę iš pastato sienos, per difuzinę juostą, patenka į išorę. Poliuretano putos nedrėgsta, išlieka geros šiluminės izoliacinės savybės, mechaniškai nepažeidžiamas sujungimas.
Analizuodami aukščiau pateiktus klaidų pavyzdžius bei dėl jų kylančius pavojus, turime suprasti, jog atliekant langų montavimą, reikia atsižvelgti į tris dalykus:
1. vidinis sandarinimas – apsaugo nuo drėgmės iš pastato vidaus (nepralaidus garams)
2. išorinis sandarinimas – apsaugo nuo atmosferos poveikio, o taip pat leidžia sujungimui „kvėpuoti“.
3. šiluminės ir garsinės izoliacijos sluoksnis
Norint gauti teisingą techniškai taisyklingo išorinio ir vidinio užsandarinimo rezultatą, reikia naudoti skirtingų tipų sandarinimo medžiagas. Sandarinimo silikonas, besiplečiančios juostos, montavimo šniūras arba difuzinės bei hidroizoliacinės juostos pasirinkimą dažnai lemia tarpo, kurį norime užsandarinti, plotis.
Sandarinimo technika, naudojama montuojant langus
1. Garams pralaidi juosta Soudal Folienband OUTSIDE
2. Garams nepralaidi juosta Soudal Folienband INSIDE
6. Poliuretano putos
3. Besiplečianti juostelė Soudaband Acryl
4. Neutralus silikonas Silirub 2
5. Montavimo šniūras
6. Poliuretano putos
