Medienos drėgnumas turi labai didelę reikšmę jos savybėms. Medienos drėgnumą, lygų 15%, sutarta laikyti normaliu. Lyginant visų kitų medienos fizinių savybių rodiklius, jie perskaičiuojami į šį drėgnumą.
Medienos drėgmė yra dvejopa: laisvoji, kuri užpildo ląstelių ir indų vidų bei tarpląstelinius tarpus, ir higroskopinė, kuri plonais sluoksniais esti ląstelių sienelėse.
Džiūdama mediena iš pradžių netenka laisvosios ir tik vėliau higroskopinės drėgmės. Medienos, kurioje yra tik higroskopinė drėgmė, drėgnumas vadinamas pluoštų soties tašku. Įvairių veislių medienoje jis svyruoja tarp 23 – 31%.
Pagal drėgnumą mediena skirstoma į drėgną (kai ji drėgnesnė už ką tik nupjauto medžio medieną), tik ką nupjautą (35% ir drėgnesnę), orasausę (15 – 20% drėgnumo), kambario sausumo (8 – 13% drėgnumo).
Medienos savybė įgerti iš oro vandens garus vadinama higroskopiškumu; įgėrimo dydis priklauso nuo oro temperatūros ir drėgnumo. Kiekvienam oro temperatūros ir drėgnumo deriniui atitinka tam tikras medienos higroskopinis drėgnumas.
Drėgnumas, atsiradęs medienoje, išbuvusioje ilgą laiką pastovaus santykinio drėgnumo ir temperatūros ore, vadinamas pusiausvyros drėgnumu.
Tam tikros temperatūros ir drėgnumo patalpų ore išlaikytos medienos drėgnumui nustatyti naudojama diagrama. Diagramos vertikalioje tiesėje atidėtas oro drėgnumas, horizontalioje – oro temperatūra; įstrižos linijos atitinka medienos drėgnumą.
Dėl medienos higroskopiškumo iš jos pagamintų dirbinių drėgnumas kinta, keičiantis oro temperatūrai ir drėgnumui.
Medienos drėgnumui kintant nuo 0% iki pluoštų soties taško, kinta jos tūris: mediena nudžiūsta, brinksta, persimeta, plyšta. Kai medienos drėgnumas tampa mažesnis už pluoštų soties tašką, ji pradeda džiūti – mažėja jos matmenys ir tūris. Sausai medienai sudrėkus iki pluoštų soties taško, ląstelių sienelės išbrinksta: vidiniai ląstelių matmenys sumažėja, o išoriniai – padidėja. Todėl padidėja ir drėkinamojo medienos gabalo išoriniai matmenys.
Kadangi medienos sandara nėra vienalytė, todėl ji nevienodai džiūsta arba brinksta įvairiomis kryptimis. Išilgai sluoksnių visas linijinis nuodžiūvis nebūna didesnis kaip 0,1 – 0,3%, radialine kryptimi – nuo 3 – 6%, o tangentinė nuo 7 – 12%. Nuodžiūvio dydį apibūdina turinio nuodžiūvio koeficientas (medienos tūrio sumažėjimo dydis), kuris atitinka drėgnumo sumažėjimą 1% pluoštų soties taško ir absoliučiai sauso būvio ribose.
Medienos nuodžiūvis ir brinkimas labai svarbus statybinėms konstrukcijoms, nes džiūdami atskiri mediniai elementai plyšinėja sujungimo vietose, o sudrėkę kai kurie konstrukcijų elementai padidėja. Todėl medieną reikia parinkti tokio drėgnumo, kuris atitiktų būsimas jos eksploatavimo sąlygas.
Natūraliai džiūdama įvairiomis kryptimis, mediena persimeta. Kadangi mediena tangentine kryptimi džiūsta labiau nei radialine, tai lentų kraštai išlinksta metinių sluoksnių iškilimų pusėn. Labiausiai persimeta lentos, išpjautos arčiau rąsto paviršiaus, nes čia džiūvimas tangentine kryptimi didesnis nei viduriniuose sluoksniuose.
Jei iš paviršiaus mediena džiūsta greitai, tai jos išorinių sluoksnių tūris sumažėja, ir ji pradeda spausti vidinius sluoksnius. Išoriniuose sluoksniuose kyla tempimo įtempimai ir atsiranda plyšiai. Be to, mediena plyšinėja netolygiai džiūdama įvairiomis kryptimis. Džiūstančiuose rąstuose atsiranda radialiniai plyšiai; pirmiausia suplyšinėja rąstų galai, nes pro juos greičiau išgaruoja drėgmė. Kad galai mažiau plyštų, jie aptepami derva arba kalkių ir klijų mišiniu.
Mediena džiūdama išsikraipo: nevienodai susitraukia įvairiomis kryptimis. Mažiausiai ji traukiasi išilgai, o daugiausia – skersai skaidulų. Paprastai mediena deformuojasi tol, kol jos drėgnumas neviršija 30%. Drėgnesnė savo formos nebekeičia.
Išpjautos iš žalio medžio lentos džiūdamos išlinksta kraštais į išorę nuo šerdies, mat toliau nuo jos esantis sluoksniai džiūdami traukiasi labiau nei pati šerdis. Todėl taisyklingi stačiakampiai tašai džiūdami dažnai nebetenka stačiakampės formos.