Pirčių sienos būna įvairios: rąstų, tašų, arbolito (lengvo betono), karkasinės, drėbtinės molio, plytų, panelinės ir kitokios. Tačiau dažniausiai statomos medinės. Kad ir kokio tipo sienos būtų, vidinė jų pusė, ypač saunų, turi būti iš medžio. Medinės dažniau renčiamos sienojais.
Lietuvos kaime pirtys dažniausiai statomos iš rąstų, paprastai iš spygliuočių. Retai pasitaiko drėbtinės molio.
Suomiai pirtis visada stato iš medžio. Sienos ir lubos taip pat medinės. Jos sudaro specifinę pirties atmosferą. Medis higroskopiškas ir patvarus, ypač spygliuočių, jie nuolat palaiko 5-8 proc. drėgmę. Suomijoje saunos statomos kelių rūšių. Tipiškiausia – iš rąstų. Jos negali nukonkuruoti kitokios saunos. Rąstų saunai nebūtina vėdinimo įranga, rąstai “kvėpuoja”, tai patvirtina moksliniai tyrimai. Per medines sienas patenka oras. Langai daromi vėdinimui, kad sauna greičiau atvėstų. Rąstai drėgmę automatiškai reguliuoja be papildomos termoizoliacijos. Jie turi būti išdžiovinti iki 10-15 proc. drėgnumo. Mūsų sąlygomis geriausia saunas statyti iš natūralių apvalių 150×150 mm skersmens rąstų-sienojų. Medinei 4x3x2 m dydžio pirčiai reikia apie 7 m-1 medienos. Pirties sienas galima ręsti ir lapuočių veislių rąstais (išskyrus beržą), jų skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 240 mm. Rąstai turi būti sausi, be žievės, nepapuvę ir nepažeisti kenkėjų. Medinių sienų nereikia tinkuoti. Medis sukaupia šilumą ir ilgai ją išlaiko, jis kvėpuoja, be to, sugeria daug drėgmės ir saugo sauną nuo drėgmės pertekliaus. Nustatyta, kad geriausia saunai mediena – kedras, bet tinka ir lapuočiai, ypač liepos, iš jų galima daryti plautus, suolus, apkalti sienas. Liepos skleidžia “medaus” kvapą, todėl vanotuvėje lengva kvėpuoti, be to, jos turi baktericidinių savybių. Visi medienos dirbiniai turi būti apsaugoti nuo puvimo ir ištepti antiseptikais.
Statydami iš rąstų turime paruošti rentinio kampų jungimus. Šie jungimai gana sudėtingi, todėl dažniausiai pasirenkama paprastesnė konstrukcija.
Statyti gerą pirtį iš plytų daug sudėtingiau negu iš medžio. Plytų sienos dėl temperatūros ir drėgmės pirtyse (garinėse 85-100 proc. drėgmė, temperatūra 65 C) turi būti gana storos. Šiluminę varžą padidinti galima taikant įvairius mūrijimo būdus, darant oro tarpus, pasirenkant tinkamas termoizoliacijos medžiagas. Mūrinės pirties sienos ilgaamžiškesnės, kur kas mažesnis gaisro pavojus.
Pirties sienas galima mūryti iš įvairių plytų, bet geriau iš lengvesnių ir skylėtų. Skiedinio siūlės tarp plytų dažniausiai būna 8-15 mm. Pirties sienos paprastai mūrijamos pusantros plytos (38 cm) arba dviejų plytų.
Stogą dengti galima skarda, mineralinėmis medžiagomis (čerpėmis, širefiu ir kt.), toliu, ruberoidu, mediena (gontais, skiedromis, lentomis), šiaudais, nendrėmis. Skardos dangai stogas grebėstuojamas 5×5 cm ta-šeliais, jie kalami kas 20 cm. Vandens latakai įrengiami karnizinėje dalyje su nuolydžiu nuo 1:10 iki 1:20. Latakai pritvirtinami kabliais, kalamais prie grebėstų kas 60 -70 cm.
Dengiant čerpėmis, pirmiausia daromi grebėstai iš 5×5 arba 4×6 cm tašelių. Atstumas tarp tašelių nustatomas specialiu šablonu, kuris daromas atsižvelgiant į čerpių dydį. Kiekviena čerpė turi gulėti ant dviejų tašelių (grebėstų). Šiferio stogui daromi grebėstai iš 5×5 cm tašelių arba 30-40 mm storio lentų.
Ruberoido danga klojama ant tvirto 30-40 mm storio lentų klojinio.
Gontai dažniausiai daromi spraustiniai, 55 ir 70 cm ilgio ir 9-13 cm pločio.
Skiedros stogui turi būti 50 cm ilgio, 7-12 cm pločio ir 1,5-3 mm storio. Skiedrų stogą galima dengti 3-4 eilėmis. Grebėstai daromi iš patašytų karčių arba neapipjautų lentų.
Garinės lubos kalamos ant garą izoliuojančios polietileno plėvelės arba standaus popieriaus. Kvapą skleidžiančios medžiagos – ruberoidas ir pergaminas – netinka, nes lubos įkaista iki 100 laipsnių.
