Kaip ir visų statinių, rąstinių namų pagrindinės sudedamosios dalys yra sienojai, perdangų konstrukcijos, stogo konstrukcijos. Kiekvienai iš šių dalių būtų galima skirti po atskirą straipsnį, bet šį kartą pabandysime glaustai aprašyti tik pagrindinius niuansus. Šiame paragrafe trumpai aprašysime pagrindinius punktus, būdingus atitinkamai daliai, o vėlesniuose paragrafuose pabandysime juos panagrinėti plačiau.
Sienojai. Tradiciškai tai – 15-20 cm tašytų, horizontaliai vienas ant kito gulančių, rąstų sienos. Kampuose rąstai jungiami vienas su kitu specialiai juos sukertant, kad gautūsi standus ir sandarus tarpusavio sąryšis. Populiariausi Lietuvoje kampų sukirtimo būdai yra „kregždės uodega” ir paprastasis su prasikišančiais galais. Visi kiti būdai yra paprasčiausiai pastarųjų modifikacijos ar patobulinimai (kartais ir ne visai sėkmingi).
Dabar išvardinsime keletą pagrindinių punktų, kurių negali praleisti namo statytojas ar projektuotojas:
1. Rąstai suleisti tarpusavyje standžiai be tarpų.
2. Natūraliems rąstų sienojams naudojama mediena – pušis. Dėl eglės rąsto savybių sukinėtis keičiantis oro sąlygoms ir skilinėti mažais bet daug įskilimų, senieji meistrai šio medžio vengdavo.
3. Rąstai prieš pradedant ręsti turi būti apie 16-20 proc. drėgnumo (natūralus drėgnumas yra 50-70 proc.)
4. Rąstai turi gulti vienas ant kito ne siauresne kaip 12 cm pločio plokštuma.
5. Vidaus pertvaros kiek galima daugiau turi būti iš rąstų. Priešingu atveju naudojant standžias konstrukcijas (plytas ar medinį karkasą) reikia numatyti aukštį kompensuonačius mechanizmus.
6. Numatyti kiek galima vienodas apkrovas (stogo ir perdangos) išorinėms sienoms ir vidaus pertvaroms iš rąstų.
7. Durų ir langų staktos negali tvirtinis tiesiai prie rąstų sienos.
8. Ilgesnės nei 5 m rąstų sienos be standinančios jungties (tai atstoja įkirsta į išorinę sieną vidaus pertvara)praranda stabilumą- todėl reikia numatyti papildomas priemones.
9. Rąstai vienas su kitu tvirtinami mediniais kaiščiais pagal nustatytas taisykles.
Perdanga. Pagrindinė perdangos paskirtis yra tvirtai laikyti aukščiau esančio gyvenamo ploto grindis ir esančią ant jų apkrovą. Rąstiniame name perdangos montuojamos dažniausiai iš medžio sijų. Priešingai nei sienojams čia jau geriau naudoti eglę. Dėl skirtingos pušies ir eglės struktūros pastaroji turi savybę atsitiesti sumažėjus apkrovai. Bet jei truputį padidinsime sijų dimensijas – tiks ir pušis. Norėtųsi pabrėžti, kad kalba čia eina tik apie sijas iš natūralaus masyvo, t.y. neklijuotas. Taigi, keletas svarbių pastebėjimų:
1. Reikia vengti atvejų, kai su perdanga bandoma kompensuoti dalį namo konstrukcijų krūvio. Pvz.: Stogo konstrukcijos stiprinamos perdangos sąskaita. Aišku, tokie atvejai galimi, bet tada reikalingi labai išsamūs skaičiavimai ir perdangų matmenys stipriai išauga.
2. Pavojinga remti perdangą į sieną, kuri neturi apkrovos.
3. Jei norite, kad perdanga būtų stabili- svarbu paskaičiuoti sijų dimensijas ir tankumą priklausomai nuo apkrovų ir atstumo tarp sijų atramos ašių.
4. Sijoms parinkti ypač kokybišką medį.
Stogas. Rąstų namams stogas svarbus keletu aspektų – jis ne tik namą apsaugantis nuo išorinio atmosferos poveikio, bet kaip sunki kepurė prispaudžiantis sienojų rąstus prie kits kito. Dėl pastarosios priežasties svarbu numatyti tokias stogo konstrukcijas, kad jos kuo tolygiau pasiskirstytų ant visų namo sienų. Patarimai:
1. Kaip ir perdangų konstrukcijoms stogui geriau naudoti eglės medieną.
2. Rąstiniams namams tinkamiausia stogo konstrukcija yra panaudojant ilginius prieš dedant gegnes.
3. Nepamirškite, kad rąstinis namas daugiau ar mažiau „sės” ir apie du laipsnius keisis stogo kampas. Dėl to gegnes prie sienos reikia tvirtinti slankikliais.
4. Dėl stogo konstrukcijų dimensijų patartintina pasitarti su konstruktoriais.
Tai tiek svarbesnių pastebėjimų. Kaip ir minėjome namo sudedamosios dalys glaudžiai sąveikauja viena su kita. Dėl šios priežasties iškyla kitų smulkesnių niuansų. Apie juos norėtume aprašyti plačiau nagrinėjant namo sudedamąsias dalis atskirai. Pradėsime nuo stogo.
Stogas – atsakingas sprendimas statant rąstinį namą. Jis ne tik saugo namą nuo lietaus, bet ir kaip sunki kepurė spaudžia sienojus. Dėl šios priežasties svarbu kaip galima tolygiau paskirstyti spaudimo jėgą visoms sienoms ir pertvaroms. Namas savo gyvenimą pradeda architekto brėžinyje. Nepagailėkite laiko ir papildomų sąnaudų konsultacijoms ir techniniams sprendimams. Pasirenkant architektą svarbu, kad jis turėtų ankstesnę praktiką kuriant rąstinius namus. Galbūt būsimas gamintojas galėtų pasiūlyti į ką kreiptis. Bet visų geriausia, kai pats gamintojas tiesiogiai bendrauja su architektu dėl namo konstrukcijų.
Namo „sėdimas”
Yra dvi šio proceso priežastys: rąstų traukimąsis jiems džiūstant (dėl to siūloma statyti namą tik iš sausų rąstų), ir po surentimo „atrandant” rąstams savo tikrąsiais vietas (štai dėl ko patartinas sunkus stogas). Rankų darbo namai gali sėsti iki 4%, t.y. 250 cm aukščio kambarys po metų gali tapti 240 cm, o 7 m siena gali netekti iki 30 cm savo aukščio!
Architektas ar gamintojas turi tai numatyti ir imtis priemonių kaip išvengti su tuo susijusių problemų rizikos. Ypač reikia atkreipti dėmesį į tas vietas, kur horizontalių rąstų sienos liečiasi su stangriomis konstrukcijomis-kaminais, plytinėmis ar karkasinėmis sienomis. Šiuo atveju naudojami kompensaciniai mechanizmai paliekant reikalingus tarpus sėdimui.
Ypač svarbu numatyti kaip su šiuo procesu sąveikaus stogas. Viena pagrindinių problemų čia yra stogo kampo pokytis. Namui sėdant stogo kampas mažės apie 3-4°. Dėl šio pokyčio stogo gegnės pradeda stumti viršutines išorinių sienų dalis, jei nenumatysime slankiojančių gegnių laikiklių.
Stogo ilginių sistema
Taigi, įvertinus šiuos procesus labiausiai tinkanti yra ilginių konstrukcija su ant viršaus pritvirtintomis gegnėmis. Gegnės stangriai tvirtinamos tik prie viršutinio ilginio, o prie rąstinių sienų pritvirtintos slankikliais.
Šios konstrukcijos taip pat lankstesnės architektūriniu požiūriu – leidžia įgyvendinti atviras erdves ir nereikalauja masyvių gegnių, nes didelę dalį apkrovos neša ilginiai. Kitas šio stogo privalumas yra tolygus apkrovos paskirstymas. Ilginiai išdėstyti išilgai namo ir gula ant daugumos išorinių sienų ir vidaus pertvarų.
Vėl gi norėtume akcentuoti stogo apkrovų įvertinimą. Nuo to priklauso pagrindinių stogo apkrovos nešėjų – ilginių dimensijos. Paskaičiavimas gan paprastas, bet reikalauja kruopštumo ir patirties.
Stogo apšiltinimas ir galutinės dangos uždėjimas vykdomas pagal standartinius atskirų dangų gamintojų reikalavimus. Gal kiek išskirtinis yra stogas su žole. Žolės stogo konstrukcija daroma panašiai kaip montuojant bituminių čerpių stogą. Ant ištisinio pakloto:
1. yra klojama hidroizoliacija
2. ant pastarosios klojama aukšto tankio polietileno drenažinė danga
3. (panaši į dangą, kuri naudojama išorinei pamatų hidroizoliacijai). O ant jos jau galime dėti tinklinius juodžemio maišus su vejos sėkla.
Iš pažiūros paprastas stogas reikalauja truputį kruopštumo pakraščiuose apdirbant vėjalentes ir vejos laikiklius (kad žemės neslinktų į lietvamdžius).
Reikia atkreipti dėmesį į stogo konstrukcijų vėdinimą. Prieš kalant ištisinį paklotą labai svarbu virš apšiltintų gegnių padaryti pakankamą oro tarpą konstrukcijų vėdinimui. Kadangi stogo kraigas yra uždaras, vėdinimas daromas pro stogo priekį, t.y pro trapus tarp vėjalenčių. Darant tokį stogą reikėtų dėti dvigubą oro tarpo lotą juos sukryžiuojant vieną ant kito.
